Vis dar nieko konkretaus

"ViensDuTrys - BLYNAI" - Džiugas Siaurusaitis


  Po pirmojo įrašo nieko nelaukdamas išsitraukiau dulkėtą sportinę aprangą ir geriausius(ortopedine ir šiaip prasme) pasaulyje batus ir tik kad šastelėjau panemunės šilo link. Važiavau su automobiliu, nes aš dar ne toks idiotas. Bet tikiuosi juo tapt. Taip kad važonam.

  Galiausiai nuvykau ten, pasistačiau automobilį, apsidžiaugiau, kad nėra žmonių kurie matys mano gėdingą pradžią ir dėjau bė... Užsirišau batus. Pagalvojau, gal pradžioj reik apšilt ir trasą pirmiausia nueit, tad taip ir padariau. Ausyse smagiai pyškino pūškos ir rožės. Smagu, bet reikia atsinaujint grojaraštį. Jau šeši metai tas pats turbūt. Kompiutery ne. Telefone taip.

  Kaip tokiam prastam orui, šilas atrodė gražiai. Lengvai įmirkęs miško patalas ir glostomi nematomų rytmečio vėjo pirštų nuogi medžiai lingavo, vis pasiražydami ir braškėdami. Kažkur tolumoj genys daužė galvą į kamieną. Nu vienu žodžiu gražu ir ten epitetai. Ten stovėjo apleista tinklinio... aikštė? Turbūt ? Pabandžiau nufotkint.

"Koks menas, kokia išraiška!"

  Taip ir spūdinau sau ramiai, gitaros pjaustė, Axl spygavo. Grynas oras daužė veidą ir pildė plaučius, kurie, beje, tiek deguonies negavo nuo to karto, kai prieš du metus pūčiau čiužinį. Jis buvo kiauras. Bemąstant apie gyvenimą ir čiužinius, priešais ant medžių keistai suspindėjo šviesa. Pagalvojau, kad vienas iš dviejų:

A) Už manęs kažkoks šūdžius važiuoja, nors ženklas neleido čia eismo. Ot šūdžius.

B) Haliunkės nuo detoksikacijos prasidėjo žymiai anksčiau, ir gausiu patripint kaip 70-ųjų gėlvaikis. Nu tik be LSD.

  Akivaizdu, tai buvo variantas A. Daugmaž. Traktoristas važiavo su nukirstu medžiu, valydamas mišką po audros. Čia kažkur slypi tokie šūdini pasakymai kaip "neskubėk teisti", bet dabar neplanuoju atsiprašinėt traktoristo. Ne ta nuotaika. Plius kodėl neskubėt teist ar nespręst apie knygą iš viršelio ? Jei 90 procentų kartų gauni tai kas ant viršelio ? Nebent spaustuvė užgrybavo ir vietoj Da Vinčio Kodo atspaudė Didįjį Getsbį. Tada bent puslapiai būtų verti daugiau nei pakalio vandens.

Traktoriui pravažiavus oras pritvinko blynų kvapo. Dabar jau tikrai neatsiprašinėsiu.

  Kas kelias minutes pauostydamas savo drabužį ėjau toliau, kol dingtelėjo pagaliau - gi čia gamta. Senai buvau gamtoj. Kaip šaunu yra gamta. Ryškiai dėl deguonies pertekliaus prasidėjo durnynas. Išsitraukiau ausines, kad geriau įsispausčiau gamtą sau į vidų. BOM. Kas per. BOM. Gerai arba man jau va- BOM.

  Pasirodo, tolumoje vyko mišios. na arba pamaldos. Ką ten jūs krikščioniai darot.

  Žodžiu, prabėgau aš tą patį ruožą atgal, biški paskaudo kelį, tada čiurną ir dešinys batas osmoso būdu pasisavino vandenį iš drėgno asfalto, tad kaip pirmam kartui skaitau neblogai. Pabandžiau pasidaryt SELFIE, kad būtų įrodymai. Nepaėjo.

"Mylių jūrą mylių saulę ir gėles."

  Grįžau namo, įšoviau "Miau", nusiprausiau duše (taip, panelės, duše aš būnu nuogas), ir šastelėjau miegot, nes kaip ir minėjau - trūksta baisiai.

  O dabar prasideda smagioji dalis. Telefono žadintuvas skamba iš kitos kambario pusės, telefonas pažiręs dalimis. Per miegus būsiu numetęs. Nuėjau prie telefono, kuris mane rėkdamas vadino beverčiu šūdo gabalu (ir taip kiekvieną rytą). 16:26. Labas rytas !

  Vos ne vos susiradau drabužius (juos pasidėjau ryte), atsiguliau pusiau ant lovos nudrėbdamas kojas ant žemės ir laukiau, kol į akis šastels realybė. Į duris paskambino kaimynas, tad vis dar būdamas nesvarumo būsenoj nusirioglinau iki durų. Kažką pašnekėjom. Tikiuosi bent rišliais sakiniais. Noriu parūkyt.

  Dabar taip - pastebėjau, kad susidarė lygiai dvi stovyklos pusės. Ne tai, kad oficialiai, nes visiem vienodai, tačiau viena pusė džiaugiasi mano pasirinkimu, kita žvengia iš manęs. Spekit kurioj daly kaimynas.

  Tai va, po kelių valandų nuvariau iki vietinės krautuvės nusipirkt visokių žalių mėšlų iš kurių, atseit, išeis valgis. Vis dar netikiu, bet pažiūrėsim. Jei internetas mane apgavo, turėsiu su juo labai rimtą pokalbį. Prie kasos lengvai užfilmavau. Apie cigaretes, o po to apie idėją.

  Didelių įmonių šulai savo pinigais galėtų surinkt Petrą Gražulį, Egidijų Dragūną, Moniką Šalčiūtę, Mindaugą Murzą, Olialia pupytes... vien rašydamas praradau 2 IQ taškus, tad sąrašo nebaigsiu. Vienu žodžiu surinkt juos ir sumest į vieną krūvą, kaip realybės šou. Viską filmuot ant Klaipėdos pakrantės ir rengt viešus pakvietimus žiūrovams. O realybės šou paprastas - duodamos rimtos Lietuvos ir pasaulio problemos, ir siūloma atrasti joms sprendimus. Žiurkėnai viduj gali pasirinkt savo komandas, siūlyt sprendimus, diskutuot apie gyvenimo prasmę. Na ir kai kas nors pasako šūdą kokį, arba kitaip tariant užpjauna grybą, gauną tašką. Surinkęs daugiausiai taškų metamas į Marias. Kartu su tą dalyvį palaikančiais žiūrovais. Neaišku, kaip tuos surinkt nesušaudžius kelių, bet manau nieko per daug neprarastu... DVIDEŠIMT DU SEPTYNIASDEŠIMT TRYS.

  Pasirodo prie kasos užfilmavau neblogai. Iš balso tono, spėju, trečią kokį kartą jau ji ten rėkia. Susirinkau žalumynus ir aliejų ir patraukiau namo.

  Tai visą šitą nerišlią nesąmonę suspaudus į vieną vietą, sunku yra ganėtinai. Viską po biški pradeda skaudėt nuo fizinio krūvio, nerviniai impulsai vis aplanko, visiškai be priežasties išpila momentinis prakaitas. Viskas smirda blynais. Paskutinioji vienu žodžiu. Tačiau neplanuoju palūžt, nes nėr čia ko.

   Taip kad varau valgyt salotų (niam niam blet), o su jumis susimatysiu kaip visuomet - kada užplauks. Būkit geri vienas kitam, iki.

P.S. Nėra čia taip nerišlu, prie savo tekstų stengiuos biški. Jei patiko, pridedu gražų paveiksliuką. Kas atriš kodėl, gaus internetinį saldainį. Arba blynų.

Intro

„Cha cha cha. CHA.“ – Dievas

  Nežinau, kaip jums, tačiau man, asmeniškai, pradėt kažką visuomet buvo sunku. Ir užbaigt. Per vidurį viso reikalo neretai irgi užstrigdavau. Bet tame sekdavosi geriau. Tai tarkim, kad čia yra įžanga, einam iš karto prie esmės.

  Noriu nebūt mėšlo gabalu ir integruotis į visuomenę kaip nuostabus žmogus (aišku sunku man nebūt nuostabiu, bet ką jau čia), todėl nusprendžiau padaryt nesąmonę – gyventi sveikai. Kaip dabar populiaru. Daugelis jau tai darot seniai, tad tiesiog pasijuoksit iš beverčių mano pastangų, todėl drąsinu... Ne, ne drąsinu – verčiu trint mane iš „draugų“. Taip pat, jei tekstai pasirodys neįkandamai ilgi, taip pat meskit šaibom. Jeigu beskaitydami klausysit šūdmuzikės (rusiška, didžiulė dalis lietuviškos ir, galiausiai, popsas bei Queen) darykit lygiai tą patį ką ir tie praeiti individai. Nes nu galiausiai tai velniop. Jau ? Gerai.

  Likusiems trims žmonėms - kur čia šuo pakastas ? Kratausi tokių nuostabių ir neapsakomai šaunių dalykų kaip nesveikas maistas, alkoholis, nikotinas ir ka... Na kafeino dar ne, nes nu negalima taip baisiai niokot savęs staiga. Visa tai radikaliai pakeis mano gyvenimo būdą, ir galiausiai chemines reakcijas kūne, tad, siekdamas pažiūrėt ir dokumentuot kaip šaudys sinapsės per ir po visko, išbarškinsiu viską klaviatūra.

  Kodėl (sąlyginai) viešai ? Kaip kažkas kažkada pasakė – jei nori prajuokint dievą, papasakok jam savo planus. Aš sakau, kad priežodis geras, bet grūdasi tegul tą savo die... Gerai, kodėl gi viešai ? Nes, tikiuosi, kam nors mano kasdieniai išbandymai ir nesėkmės pasirodys smagios, o gal net padės, kai bandys kažką tokio durno (?) patys. O šiaip dėl to, kad esu silpnas, prašysiu dėmesio ir pagalbos. O galiausiai tai saviterapija, kuri padės išgyvent tą visą sveiko gyvenimo marazmą ir nenusišaut. Arba nušaut ko nors kito. Nes jau dabar atsikėliau anksti, padariau minimalų reikalaujamą pratimų kiekį ir noriu, kad mirtų bent penki žmonės. Taip pat žmonės, kurie nesugebėjo tų penkių nužudyt. Bet šiek tiek nuklydau.

  Viską pateiksiu per šaunų senovinį mediumą – raštą, bet tai nebus nei Hemingvėjus, nei Remarkas (arba jums mėgstami rašytojai), o galiausiai ir technologija kitokia. Čia bus Laurynas ir viskas kas su juo susiję, tad tikėkitės sąmonės srauto, durnų bajerių, megalomanijos, grynai nuosavos nuomonės ir retkarčiais – apmąstymų. Tekstai bus kupini gramatinių, sintaksinių ir net loginių klaidų, tad jei pastebėsit tokias, iš karto nesivaržydami brūkštelkit į komentarus, išliekit savo nuomonę kartu su tulžim tiesiai į tą teksto dėžutę ir ramiai atsiloškit, laukdami besipilančių kaip Afrikos krioklių like‘ų. Aš jūsų pataisymą įsigrūsiu giliai į atminties banką ir galvosiu dieną, naktį ryte ir prie šaldytuvo apie tą nosinę, brūkšnį ar kablelį. Tai tikrai pakeis mano rašybą ir padės jums susirasti bendraminčių, mylinčių Jablonskio kalbelę tiek pat kiek ir jūs.

Tai taip, nes kaip ir sakiau, čia man nuostabi terapija. Ir nieks nemirs. Tikėtina bent. Šiandien trumpai. Iš skaitytojų tikiuosi nedaug – svarbu jums būtų smagu. Ir taip pat laukiu patarimų, pasiūlymų ir intelektualių šnekų. Arba durnų bajerių. Nes nu kaip kitaip.
Susimatysim, kai man užplauks, tad iki greito. DAVAI TADA.