2014 m. gegužės 12 d., pirmadienis

Cento minus 90

"Kaip individai, žmonės yra geri. Turiu kiek pesimistišką požiūrį apie žmones grupėse." - Ai koks skirtumas kas

  Kai buvau mažas, viskas buvo kiek kitaip. Pasaulis - gražus, didelis, daug kas būdavo kiek per aukštai, o ir rūpėjo niekas daugiau, tik kaip sudegint kuo daugiau degančių dalykų.

Niekas nesikeičia

  Būdamas mažas, labai mėgau epitetus, kuriais mane vadino. Kiekvieną dieną atrasdavau kažką naujo. Dėl nuotykių siekimo ir atradėjo dvasios, kurios pavydėtų pats Edmund Hillary, paragavau skaniai kvepiančio muilo. Nustebau sužinojęs, jog ne viskas yra taip kaip atrodo. Galiausiai vieną dieną mane pavadino įdomiu vaiku. Kitą dieną supratau, kas yra sarkazmas.

  Deja, ne visi turėjo pamokančias gyvenimo akimirkas ir tai puikiai matosi naršant po komentarų sritis.

  Nuostabu, kad gyvename liberaliame pasaulyje, kuriame protiškai neįgalūs žmonės gali rašyti savo nuomonę internete. 

Alternatyva

  Kaip jau minėjau, gyvenimas - tai ilga pamoka. Kiekviena pamoka turi egzaminus, tačiau ne visos pamokos yra taip apibrėžtos, kaip mokykloje.

"tačiau kartais apibrėžtos net labiau."

  Pavyzdžiui, žmonės nusprendę vonioje sutaupyti laiko, griebiasi feno, ir palieka namiškiams arba kaimynams įdomią istoriją ir kartais netgi laisvadienį.

  Taigi kitaip tariant, vien tai, kad esi gyvas ir skaitai, reiškia, kad nemirei ir savotiškai išlaikei egzaminą. Bet kas ten žino, gal kol kiti mokėsi, tu sėdėjai gale klasės ir mėtei pigius trintukus Traideniui į pakaušį (pats kaltas, kad ryžas gimė). 

  Kas šūdiniausia, kad tau duota teisė garsiai reikšti savo nuomonę, lyg pasaulis būtų forumas senovės Romoje, o tu - pasiturintis pilietis, kuris eis valgyt ir vemt ir vėl valgyt.

  Visam šitam reikalui sutvarkyt siūloma alternatyva, kaip ir vairuotojams, siūlau -  Interneto Teisės (tm)

Kažką čia

Prieš jum klausiant, tai taip, visuomet norėjau būti diktatorium.

Idėja ganėtinai paprasta, bet vistiek ją paaiškinsiu, nes man patinka sąrašai. Pyst:


  • Kiekvienas žmogus iki 18 m. gali naudotis internetu, nereikšdamas jame savo nuomonės.
  • Sulaukus 18, siūlomas lengvas testas, jį išlaikius, galima skaityti dienraščių portalus.
  • Sulaukus 21, siūlomas kitas testas, po kurio galima laisvai komentuoti ir skleisti savo nuomonę
Lengvas testas, norint skaityti dienraščių portalus, komentuoti:

  • Kaip manai, kieno nuomone reiktų pasitikėti ?
A) Mamos ir Tėčio B) Religinės bendruomenės C) Kaimyno D) Niekieno, kol nesu pasidomėjęs diskutuotina tema iki galo ir galiu neužsikirsdamas ir nekartodamas keiksmažodžių pasakyti tai, kuo visiškai tikiu, nepertraukdamas kito žmogaus.

  • Ar daug žinai ?
A) Taip, be abejo, mane vadina Vaikščiojančia Vikipedija B) Apie ką ? C) Ne tavo reikalas D) Manau, kad pasaulyje yra labai daug informacijos - kuo daugiau sužinau, tuo mažiau žinau.

  • Ar balsuosi rinkimuose ?
A) Tai kad nėr už ką balsuot B) Kokiuose rinkimuose ? C) Jei kels atlyginimus, mažins mokesčius D) Demokratija nebeveikia, nes dėl medicinos ir visuomenės tobulėjimo išgyvena vis daugiau idiotų, kurie lenkia sveiko proto žmones santykiu 1:3. Tačiau balsuosiu už kandidatus, kurie turi geras ideologijas ir jų laikosi. 

Nu ir taip toliau ir panašiai.


Mąstymas yra labai geras dalykas, tačiau blogiausia, kad ne visi tą išmoko daryti nejudindami lūpų.

"Kaip žąsis. Kre kre."


2014 m. gegužės 11 d., sekmadienis

NEIN NEIN NEIN

"Aš tik stengiuosi šnekėti apie žmonių istorijas ir ką manau apie religiją arba arbatinukus ar beleką." - Eddie Izzard

Tai, ką dabar skaitote, yra puslapio antraštė. Norint skaityti patį įrašą, pradžioje reikia perskaityti šitą, tada nuskrolinti žemiau ir skaityti ten esantį tekstą. Kai teksto pasidarys mažiau žemiau nei viršuje, gali reikšti, kad esate įrašo viduryje. Jei viršuje liks visas tekstas, o apačioje - jokio, gali būti, kad įrašas baigėsi, arba jūs netyčia perskaitėt Google reklamas. Čia jau nuo žmogaus priklauso.

Antraštė numeris du - dėl didelio man patinkančių žmonių susidomėjimo ir džiaugsmo praeitais įrašais, nusprendžiau vėl kažką čia brūkštelt. Šiaip čia ganėtinai juokinga ir informatyvu, tad patariu paskaityt. 

Ką nors kitą, kas būtų juokingiau ar informatyviau.

Muzika ir žmogus amžiuje, kai nei vieno nei kito neišeina suprasti. Kaukės ir ten panašiai.

  Siūlyti kam nors muziką, filmus, pjėses ar ten kokius mėgstat meno kūrinius - labai varginantis dalykas. Nu ne fiziškai.

  Tiesiog pats veiksmas sukurią tam tikrą verpetą tarp dviejų žmonių, kurio viduje cirkuliuoja emocijos ir apmąstymai apie vienas kitą. Vis tik nenori būti nesuprastas, tačiau tuo pačiu ir paprastas. Kažkoks marazmas. Tu juk ganėtinai įdomus žmogus, su skoniu, su (tikėtina) protu, ir pasiūlyto kūrinio gavėjas tą turi galvoti pats, geriausiu atvėju - kai pats apie tai net neužsimeni.

"Šiaip klausau visko."

  Tai - nuolatinis mūšis tarp ezoterikos ir pragmatikos. Galiausiai lieki kovoti grynai pats su savimi, begalvodamas, koks dabar esi žmogus, kiek pasikeitei skoniui lavėjant, ar tikrai nori pasirodyti kitam, nes gal  ta kaukė nusidėvėjo ar net skleidžia keistą kvapą.

  Kartais tas kitas individas, kuriam nori pasirodyti, koks esi įdomus ir nugairintas vėjo, protingas, taiklus, kupinas apmąstymų ir emocijų, esi tu pats. Va tada - tai šūdas. O tu tik norėjai pasiūlyti filmą.

Kad jau įsivažiavom...

  Džiaugiuosi, kad gimiau Lietuvoje, nes visuomet galiu įsijungti įvairių dienraščių komentarus ir suprasti, kad nors ir nesu protingiausias žmogus pasaulyje, bet tikrai ne arti debilizmo koks egzistuoja.

  Šimtai žmonių verkia dėl to, kad euroviziją laimėjo austrė.

"twelf pointf."

  Šaunu, kad veikėjai, viešai reiškiantys savo nuomonę, kurią sudaro keiksmažodis ir pseudo lietuviškos rašliavos tampa vieši su savo feisbuko profiliais. Ten daug informacijos ir šiaip smagios koreliacijos. Viską sudėjus į vieną, gimsta du veikėjai - Vilius ir Veronika.

  Galima vadinti tai modernia Romeo and Juliet istorija, bet visi žinom, kad rašyt nemoku. Bet vat:


Vilius
(garsiai)
Ė, panike. 
(po nosim)
Bent tikiuosi, kad panikė.

Veronika
(atsainiai)
Kas ?

Vilius
Patinka tavo postas man.

Veronika
(pamaloninta)
Nugi ačiukaz, pupa.

Vilius
Jo, karočia, aš tau irgi.

Veronika
(pasipiktinus)
Kažkas susireikšminęs čia.

Vilius
(pasimetęs)
Kas čia susireikšminęs, durne?
Mano feisbuko profilio koveris - mašina.

Veronika
Tai ką ? Mano irgi.

Vilius
Jo, bet pas tave lievas dviejų litrų
bemvas, pas mane tai mersas brabuso.

Veronika
Ko tu čia vapšė rašai?

Vilius
Nu, tipo, gal nori euroviziją pas mane
ant naujo teliko atlėkt žiūrėt.

Veronika
(nustebus)
Aš tavęs nepažįstu!
(po nosimi)
Fotkė brangaus merso ant feisbuko,
naują teliką turi, jaučiu prie bapkių.

Vilius
Tai kas Yra, susipažinsim pas mane.

Veronika
Nu p****, atvarysiu, kur gyveni?

Mūsų veikėjai net nežino, kas jų laukia... eurovizijai pasibaigus...

Vilius
(piktas)
Nu b***.

Veronika
(pikta irgi tikriausiai, nesimato per makiažą)
Išsigimėliai visi!

Vilius
Nu j*********.

Veronika
vapšė, taigi vaikai žiūri!

Vilius
Eina n****.

Veronika
Kaip taip vyras gali daryt?
Su makiažu ir įvairiais produktais
padarė taip, kad atrodytų kitaip,
kas taip daro vapšė?!

Vilius
Neapsiskutęs.

Veronika
Neapsiskutęs dar!
Jaučiu gimė pas du homoseksualus šeimoj!

Vilius
Nu šiaip teisingai čia klapoji.

Veronika
Šlykštynė, karočia vat, bliamba.

Vilius
Būtent.

  Vilius ir Veronika vedė ir susilaukė šešių vaikų. Dirbt abu tingėjo, tad dabar sėdi ant pašalpos. 

 Vieną saulėtą rudens rytą Vilius vairavo girtas, dėl šlapios ir kiek pašalusios kelio dangos nesuvaldė automobilio, trenkėsi į medį (esantį 50 m. nuo kelio) ir pro priekinį stiklą tėškėsi veidu tiesiai karvei į užpakalį.

  Nors gydytojai pateikė rentgenogramas su daugeliu kraujosruvų ir stipriu smegenų sutrenkimu, ir netgi nors Vilius prarado 37 procentus smegenų tūrio, visi draugai sutarė, jog Vilius, jo šneka, įpročiai ir klausoma muzika nė kiek nepasikeitė.

  Veronika irgi jokių pokyčių nepastebėjo, bet galbūt tai buvo pigios degtinės kaltė.

  Jie vienas kitą mylėjo keiksmažodžiais, kurie kaip rytiniai vieversiai pranešdavo kaimynams, kada abu atsikėlė... Ir išgėrė.

The End.








2014 m. sausio 3 d., penktadienis

AŠirTUOsmosemiNčIų

„Tu, didvyrių žeme“spėk kas

Kodėl Lietuvoje humoras neveikia (trumpa versija)

  Humoras, komedija ir juokas kyla iš paprasto akivaizdaus pastebėjimo ir nukreipimo kitur, nes tai yra tam tikra natūrali evoliucinė prasmė kiekviename natūraliame organizme.

  Pavyzdžiui, jei kas paklaustų, kodėl mergaitė nukrito nuo sūpynių nesakytum „dėl to, kad neturėjo rankų“.
O kodėl ? Tai bus kiek pretenzinga, tačiau pabandysiu sudėti gaires.

  Lietuva nuostabi šalis, kaip ir visos šalys, tačiau mums trūksta paprasto dalyko – progresyvumo.

  Kadangi mes buvome vieni iš paskutiniųjų pagonybės ir savitos tiesos propaguotojų tų laikų Europos žemyne, turėjome naujus judėjimus sustabdyti, kol jie neišplito mūsų nuostabiame chaose ir būtent dėl tokių bajerių staigiai gavome per kepalą (cephalus).

  Šneku tik apie tam tikrą laikotarpį, anksčiau čiabuviai buvo kosmopolitiškesni (eina sau koks žodis).
Supratę, kad taip lengvai nepasiduosime, nusprendėme kovoti. Sekėsi neblogai. Nestabdomi, nusprendėme, kad mūsų žemių per mažai ir pradėjome siekti toliau, nei galime aprėpti.

  Ganėtinai akivaizdu, kas įvyko toliau - metų metai priespaudos, kontrolės, vergovės, tremties ir įvairiausių šūdų, kuriuos gali sugalvoti tik kitas rūšies atstovas, kuris mąsto kitaip, nei tu.

  Pripratimas baisus dalykas, bet įvyko ir mūsų tautai. Galiausiai palūžome lenkiami iškreiptų totalitarinių idėjų ir nustojome kvestionuoti akivaizdžiai prastas mintis ir pradėjome jas priimti kaip natūralų, akivaizdų ir malonų, vertą dėmesio produktą.

  Ir tada nustojome klausti, mąstyti kitaip ir šiaip spekuliuoti, nes visa tai buvo (o gal vis dar)  daroma už mus be mūsų žinios.

  Juokai greitai baigėsi, iš to vystėsi tik neapykanta, o pas ypač didelius idiotus, nesuprantančius paprasčiausių žmogaus teisių – meilė ideologijai, kurios nesuprato, ar nepastebėjo neigiamų jos savybių.

 Tad mano nuomone, mes nuostojome progresuoti, klausti ar galvoti, todėl lietuvių tautos humoras susidaro tik iš nuvalkiotų, kaltės jausmo nekeliančių, esmės nekeičiančių anekdotų ir vakarietiškų humoristinių veikalų perdirbinių.

Ir jei kas norės pastebėt, jog paskutinis sakinys gali propaguoti kažkokią tai meilę vakarams ar jų idėjoms, noriu pasakyti:

  Daugelis vakarų tautų pergyveno panašias jei kartais net tokias pat baisybes, tačiau jos visuomet nestigo klausimų. Kol kyla klausimai, yra vietos tobulėti. Jei klausimų nėra, vadinasi pasiekei savo ribą. Todėl galiausiai norėjau kreiptis į krepšinio ir politikos kritikus ir tuos pastabiuosius:

Jei žinai geriau nei kiti – mirk, nes nebėra ko gyventi. tu esi tobulas ir išskirtinis žmogus ir tavęs lietuvoje yra TRYS MILIJONAI.

Ir užteks rėkaut į ekraną, jei tavo komanda nelaimi.