Cento minus 90

"Kaip individai, žmonės yra geri. Turiu kiek pesimistišką požiūrį apie žmones grupėse." - Ai koks skirtumas kas

  Kai buvau mažas, viskas buvo kiek kitaip. Pasaulis - gražus, didelis, daug kas būdavo kiek per aukštai, o ir rūpėjo niekas daugiau, tik kaip sudegint kuo daugiau degančių dalykų.

Niekas nesikeičia

  Būdamas mažas, labai mėgau epitetus, kuriais mane vadino. Kiekvieną dieną atrasdavau kažką naujo. Dėl nuotykių siekimo ir atradėjo dvasios, kurios pavydėtų pats Edmund Hillary, paragavau skaniai kvepiančio muilo. Nustebau sužinojęs, jog ne viskas yra taip kaip atrodo. Galiausiai vieną dieną mane pavadino įdomiu vaiku. Kitą dieną supratau, kas yra sarkazmas.

  Deja, ne visi turėjo pamokančias gyvenimo akimirkas ir tai puikiai matosi naršant po komentarų sritis.

  Nuostabu, kad gyvename liberaliame pasaulyje, kuriame protiškai neįgalūs žmonės gali rašyti savo nuomonę internete. 

Alternatyva

  Kaip jau minėjau, gyvenimas - tai ilga pamoka. Kiekviena pamoka turi egzaminus, tačiau ne visos pamokos yra taip apibrėžtos, kaip mokykloje.

"tačiau kartais apibrėžtos net labiau."

  Pavyzdžiui, žmonės nusprendę vonioje sutaupyti laiko, griebiasi feno, ir palieka namiškiams arba kaimynams įdomią istoriją ir kartais netgi laisvadienį.

  Taigi kitaip tariant, vien tai, kad esi gyvas ir skaitai, reiškia, kad nemirei ir savotiškai išlaikei egzaminą. Bet kas ten žino, gal kol kiti mokėsi, tu sėdėjai gale klasės ir mėtei pigius trintukus Traideniui į pakaušį (pats kaltas, kad ryžas gimė). 

  Kas šūdiniausia, kad tau duota teisė garsiai reikšti savo nuomonę, lyg pasaulis būtų forumas senovės Romoje, o tu - pasiturintis pilietis, kuris eis valgyt ir vemt ir vėl valgyt.

  Visam šitam reikalui sutvarkyt siūloma alternatyva, kaip ir vairuotojams, siūlau -  Interneto Teisės (tm)

Kažką čia

Prieš jum klausiant, tai taip, visuomet norėjau būti diktatorium.

Idėja ganėtinai paprasta, bet vistiek ją paaiškinsiu, nes man patinka sąrašai. Pyst:

• Kiekvienas žmogus iki 18 m. gali naudotis internetu, nereikšdamas jame savo nuomonės.
• Sulaukus 18, siūlomas lengvas testas, jį išlaikius, galima skaityti dienraščių portalus.
• Sulaukus 21, siūlomas kitas testas, po kurio galima laisvai komentuoti ir skleisti savo nuomonę

Lengvas testas, norint skaityti dienraščių portalus, komentuoti:

• Kaip manai, kieno nuomone reiktų pasitikėti ?

A) Mamos ir Tėčio B) Religinės bendruomenės C) Kaimyno D) Niekieno, kol nesu pasidomėjęs diskutuotina tema iki galo ir galiu neužsikirsdamas ir nekartodamas keiksmažodžių pasakyti tai, kuo visiškai tikiu, nepertraukdamas kito žmogaus.

• Ar daug žinai ?

A) Taip, be abejo, mane vadina Vaikščiojančia Vikipedija B) Apie ką ? C) Ne tavo reikalas D) Manau, kad pasaulyje yra labai daug informacijos - kuo daugiau sužinau, tuo mažiau žinau.

• Ar balsuosi rinkimuose ?

A) Tai kad nėr už ką balsuot B) Kokiuose rinkimuose ? C) Jei kels atlyginimus, mažins mokesčius D) Demokratija nebeveikia, nes dėl medicinos ir visuomenės tobulėjimo išgyvena vis daugiau idiotų, kurie lenkia sveiko proto žmones santykiu 1:3. Tačiau balsuosiu už kandidatus, kurie turi geras ideologijas ir jų laikosi. 

Nu ir taip toliau ir panašiai.

Mąstymas yra labai geras dalykas, tačiau blogiausia, kad ne visi tą išmoko daryti nejudindami lūpų.

"Kaip žąsis. Kre kre."

NEIN NEIN NEIN

"Aš tik stengiuosi šnekėti apie žmonių istorijas ir ką manau apie religiją arba arbatinukus ar beleką." - Eddie Izzard

Tai, ką dabar skaitote, yra puslapio antraštė. Norint skaityti patį įrašą, pradžioje reikia perskaityti šitą, tada nuskrolinti žemiau ir skaityti ten esantį tekstą. Kai teksto pasidarys mažiau žemiau nei viršuje, gali reikšti, kad esate įrašo viduryje. Jei viršuje liks visas tekstas, o apačioje - jokio, gali būti, kad įrašas baigėsi, arba jūs netyčia perskaitėt Google reklamas. Čia jau nuo žmogaus priklauso.

Antraštė numeris du - dėl didelio man patinkančių žmonių susidomėjimo ir džiaugsmo praeitais įrašais, nusprendžiau vėl kažką čia brūkštelt. Šiaip čia ganėtinai juokinga ir informatyvu, tad patariu paskaityt. 

Ką nors kitą, kas būtų juokingiau ar informatyviau.

Muzika ir žmogus amžiuje, kai nei vieno nei kito neišeina suprasti. Kaukės ir ten panašiai.

  Siūlyti kam nors muziką, filmus, pjėses ar ten kokius mėgstat meno kūrinius - labai varginantis dalykas. Nu ne fiziškai.

  Tiesiog pats veiksmas sukurią tam tikrą verpetą tarp dviejų žmonių, kurio viduje cirkuliuoja emocijos ir apmąstymai apie vienas kitą. Vis tik nenori būti nesuprastas, tačiau tuo pačiu ir paprastas. Kažkoks marazmas. Tu juk ganėtinai įdomus žmogus, su skoniu, su (tikėtina) protu, ir pasiūlyto kūrinio gavėjas tą turi galvoti pats, geriausiu atvėju - kai pats apie tai net neužsimeni.

"Šiaip klausau visko."

  Tai - nuolatinis mūšis tarp ezoterikos ir pragmatikos. Galiausiai lieki kovoti grynai pats su savimi, begalvodamas, koks dabar esi žmogus, kiek pasikeitei skoniui lavėjant, ar tikrai nori pasirodyti kitam, nes gal  ta kaukė nusidėvėjo ar net skleidžia keistą kvapą.

  Kartais tas kitas individas, kuriam nori pasirodyti, koks esi įdomus ir nugairintas vėjo, protingas, taiklus, kupinas apmąstymų ir emocijų, esi tu pats. Va tada - tai šūdas. O tu tik norėjai pasiūlyti filmą.

Kad jau įsivažiavom...

  Džiaugiuosi, kad gimiau Lietuvoje, nes visuomet galiu įsijungti įvairių dienraščių komentarus ir suprasti, kad nors ir nesu protingiausias žmogus pasaulyje, bet tikrai ne arti debilizmo koks egzistuoja.

  Šimtai žmonių verkia dėl to, kad euroviziją laimėjo austrė.

"twelf pointf."

  Šaunu, kad veikėjai, viešai reiškiantys savo nuomonę, kurią sudaro keiksmažodis ir pseudo lietuviškos rašliavos tampa vieši su savo feisbuko profiliais. Ten daug informacijos ir šiaip smagios koreliacijos. Viską sudėjus į vieną, gimsta du veikėjai - Vilius ir Veronika.

  Galima vadinti tai modernia Romeo and Juliet istorija, bet visi žinom, kad rašyt nemoku. Bet vat:

Vilius

(garsiai)

Ė, panike. 

(po nosim)

Bent tikiuosi, kad panikė.

Veronika

(atsainiai)

Kas ?

Vilius

Patinka tavo postas man.

Veronika

(pamaloninta)

Nugi ačiukaz, pupa.

Vilius

Jo, karočia, aš tau irgi.

Veronika

(pasipiktinus)

Kažkas susireikšminęs čia.

Vilius

(pasimetęs)

Kas čia susireikšminęs, durne?

Mano feisbuko profilio koveris - mašina.

Veronika

Tai ką ? Mano irgi.

Vilius

Jo, bet pas tave lievas dviejų litrų

bemvas, pas mane tai mersas brabuso.

Veronika

Ko tu čia vapšė rašai?

Vilius

Nu, tipo, gal nori euroviziją pas mane

ant naujo teliko atlėkt žiūrėt.

Veronika

(nustebus)

Aš tavęs nepažįstu!

(po nosimi)

Fotkė brangaus merso ant feisbuko,

naują teliką turi, jaučiu prie bapkių.

Vilius

Tai kas Yra, susipažinsim pas mane.

Veronika

Nu p****, atvarysiu, kur gyveni?

Mūsų veikėjai net nežino, kas jų laukia... eurovizijai pasibaigus...

Vilius

(piktas)

Nu b***.

Veronika

(pikta irgi tikriausiai, nesimato per makiažą)

Išsigimėliai visi!

Vilius

Nu j*********.

Veronika

vapšė, taigi vaikai žiūri!

Vilius

Eina n****.

Veronika

Kaip taip vyras gali daryt?

Su makiažu ir įvairiais produktais

padarė taip, kad atrodytų kitaip,

kas taip daro vapšė?!

Vilius

Neapsiskutęs.

Veronika

Neapsiskutęs dar!

Jaučiu gimė pas du homoseksualus šeimoj!

Vilius

Nu šiaip teisingai čia klapoji.

Veronika

Šlykštynė, karočia vat, bliamba.

Vilius

Būtent.

  Vilius ir Veronika vedė ir susilaukė šešių vaikų. Dirbt abu tingėjo, tad dabar sėdi ant pašalpos. 

 Vieną saulėtą rudens rytą Vilius vairavo girtas, dėl šlapios ir kiek pašalusios kelio dangos nesuvaldė automobilio, trenkėsi į medį (esantį 50 m. nuo kelio) ir pro priekinį stiklą tėškėsi veidu tiesiai karvei į užpakalį.

  Nors gydytojai pateikė rentgenogramas su daugeliu kraujosruvų ir stipriu smegenų sutrenkimu, ir netgi nors Vilius prarado 37 procentus smegenų tūrio, visi draugai sutarė, jog Vilius, jo šneka, įpročiai ir klausoma muzika nė kiek nepasikeitė.

  Veronika irgi jokių pokyčių nepastebėjo, bet galbūt tai buvo pigios degtinės kaltė.

  Jie vienas kitą mylėjo keiksmažodžiais, kurie kaip rytiniai vieversiai pranešdavo kaimynams, kada abu atsikėlė... Ir išgėrė.

The End.

AŠirTUOsmosemiNčIų

„Tu, didvyrių žeme“ – spėk kas

Kodėl Lietuvoje humoras neveikia (trumpa versija)

  Humoras, komedija ir juokas kyla iš paprasto akivaizdaus pastebėjimo ir nukreipimo kitur, nes tai yra tam tikra natūrali evoliucinė prasmė kiekviename natūraliame organizme.

  Pavyzdžiui, jei kas paklaustų, kodėl mergaitė nukrito nuo sūpynių nesakytum „dėl to, kad neturėjo rankų“.

O kodėl ? Tai bus kiek pretenzinga, tačiau pabandysiu sudėti gaires.

  Lietuva nuostabi šalis, kaip ir visos šalys, tačiau mums trūksta paprasto dalyko – progresyvumo.

  Kadangi mes buvome vieni iš paskutiniųjų pagonybės ir savitos tiesos propaguotojų tų laikų Europos žemyne, turėjome naujus judėjimus sustabdyti, kol jie neišplito mūsų nuostabiame chaose ir būtent dėl tokių bajerių staigiai gavome per kepalą (cephalus).

  Šneku tik apie tam tikrą laikotarpį, anksčiau čiabuviai buvo kosmopolitiškesni (eina sau koks žodis).

Supratę, kad taip lengvai nepasiduosime, nusprendėme kovoti. Sekėsi neblogai. Nestabdomi, nusprendėme, kad mūsų žemių per mažai ir pradėjome siekti toliau, nei galime aprėpti.

  Ganėtinai akivaizdu, kas įvyko toliau - metų metai priespaudos, kontrolės, vergovės, tremties ir įvairiausių šūdų, kuriuos gali sugalvoti tik kitas rūšies atstovas, kuris mąsto kitaip, nei tu.

  Pripratimas baisus dalykas, bet įvyko ir mūsų tautai. Galiausiai palūžome lenkiami iškreiptų totalitarinių idėjų ir nustojome kvestionuoti akivaizdžiai prastas mintis ir pradėjome jas priimti kaip natūralų, akivaizdų ir malonų, vertą dėmesio produktą.

  Ir tada nustojome klausti, mąstyti kitaip ir šiaip spekuliuoti, nes visa tai buvo (o gal vis dar)  daroma už mus be mūsų žinios.

  Juokai greitai baigėsi, iš to vystėsi tik neapykanta, o pas ypač didelius idiotus, nesuprantančius paprasčiausių žmogaus teisių – meilė ideologijai, kurios nesuprato, ar nepastebėjo neigiamų jos savybių.

 Tad mano nuomone, mes nuostojome progresuoti, klausti ar galvoti, todėl lietuvių tautos humoras susidaro tik iš nuvalkiotų, kaltės jausmo nekeliančių, esmės nekeičiančių anekdotų ir vakarietiškų humoristinių veikalų perdirbinių.

Ir jei kas norės pastebėt, jog paskutinis sakinys gali propaguoti kažkokią tai meilę vakarams ar jų idėjoms, noriu pasakyti:

  Daugelis vakarų tautų pergyveno panašias jei kartais net tokias pat baisybes, tačiau jos visuomet nestigo klausimų. Kol kyla klausimai, yra vietos tobulėti. Jei klausimų nėra, vadinasi pasiekei savo ribą. Todėl galiausiai norėjau kreiptis į krepšinio ir politikos kritikus ir tuos pastabiuosius:

Jei žinai geriau nei kiti – mirk, nes nebėra ko gyventi. tu esi tobulas ir išskirtinis žmogus ir tavęs lietuvoje yra TRYS MILIJONAI.

Ir užteks rėkaut į ekraną, jei tavo komanda nelaimi.

Vovačka

"Pyktis gyvuoja tik kvailių krūtinėje" - Albertukas

7

Labas, aš Vova, ir nemoku parkuot savo dalbajobiškai didelio Opel Frontera.

  Aš mėgstu prižiurėt savo nuostabe kompleksija nuolatine alkoholio doze ir nemokėt parkuot mašinos. Taip pat retkarčiais įsivelti į bereikšmius konfliktus su kaimynais dėl jų vairavimo ar parkavimo įgūdžių.

  Niekas taip manęs nejaudina, kaip geriausi pasaulyje automobiliai Opel. Todėl pats vairuoju nedidelį Frontera. Tai – nuostabus lankstus, telpantis visur ir visada, mažai kuro rijantis visureigis. Dažnai esu apstulbęs kaimynų nesugebėjimu pasistatyti savo automobilių, nes maniškis telpa bet kur ir puikiai papuošia kiemą. Mėgstu jį pastatyti vidury kiemo, palikdamas važiuojamajai daliai metrą arba pusantro, nes tokią gražią mašiną reikia apeiti, ne apvažiuoti. Kitų automobilių išmetamosios dujos tik sugadintų mano automobilio nuostabius dažus, PH ir kvapą.

   Mano kaimynai nieko taip nemėgsta, kaip mano rūkomos kontrabandinės cigaretės, todėl kai termometro stulpelis nukrenta kiek žemiau nulio, tuoj pat išsitraukiu savo nuostabų Minsk, kuris man primena senus gerus laikus su draugais, kai dar nereikėjo šnekėt lietuviškai, ir išeinu į koridorių sutraukt to papiroso. Bepapsėdamas ir retkarčiais užspringdamas savo penkiasdešimtmečio snargliais stebiu savo nuostabų automobiliuką ir kiemo ekosistemą. Jei kas tik nusprendžia pastatyt savo automobilį arčiau manojo, paruošiu savo mėšlinus ūsus į kovinę padėtį.

  Kad kovinę padėti demonstruočiau nuolatos ir nereikėtų mosuoti ūsais, visuomet nešioju kamufliažinį kostiumą. Nors kostiumas darbinis, bet stengiuosi nedirbti. Ir nors ir myliu savo Fronterą labiau nei žmoną, automobilio prižiūrėti net nesiruošiu. Todėl labai smagu būna išvysti apsimiegojusius kaimynų veidus pro jų pravertus langus ryte, kai užvedu savo trantą ir paleidžiu dumų signalą iš prarūdijusio duslintuvo.

   Taip pat retkarčiais sustoju vidury kelio pašnekėti telefonu ar su kaimynu, nes juk reikia palaikyti ryšį ir santykius, nes greit nebebus jau su kuo degtinės daužyt.

  Negaliu pernešti geros muzikos, todėl klausau tik savo tautietišką, rusišką. Jei koks nors durakas iš pirmo aukšto kiek garsiau klauso ten savo užsienietiškų spygavimų automobilyje, maloniai prieinu ir racionaliai, bei ramiai primenu, kad patildytų. Jis kažkodėl visuomet atsikalbinėja ir juokiasi. Nekenčiu to šūdžiaus. Kaip ir to šūdžiaus draugų. Pastoviai su savo mašinom.

Bent žinotų, kas yra tikra mašina

  Vis dar manau, kad tobuliausia inžinerija galėjo pasigirti sovietai, tad kai planavau pirkti automobilį, pasirinkau labiausiai tai primenančią techniką. Opelius turime ir aš ir mano žmona, kuri, beje, yra tokia nuostabi, kad daro tokį juokingą dalyką – lyg imituodama mane, pastato automobilį įvairiausiose vietose, tik juokingai. Vėlai vakare grįžtantys kaimynai dažnai nesupranta jos subtilių prikolų ir pastato arti jos automobilio. Tada turiu eiti ir perstatyti jos automobilį, nes ji nemėgsta paralelinio parkavimo. Jei netyčia sutinku arčiau opelio pasistačiusį kaimyną, vėl šaltais nervais ir vidutinišku decibelų lygiu pranešu, kad jis pasistatė savo priemonę neteisingai. Tada jis kažką ten rodo man pravažiuodamas, kad atseit pilna vietos. Kadangi mano akys prišiktos alkoholio nuo vakar, nepastebiu. Bet ir vienodai.

Vis tiek jis jaunas, ir nieko nežino.

  

Šast - va ir Šest

„Ir kuo nuo to gydaisi ? Pyragais ?“ – Galbūt Jimmy Carr. Kadangi kažkas kitas dažnai rašo jo laidas, nežinau.

  Stori žmonės – nuostabūs gamtos klounai, puikiai pritaikyti pralinksminti kiekvieną, kuriam suteikta privilegija pamatyti tą sotulį griūnant. Ir tai natūralu – Kuo didesnės masės daiktas krenta, tuo daugiau palieka įspūdžio. Šauniausia, kad šie žmonės nugali visus sveikos nuovokos nurodymus ir toliau kemša savo žarnas kaip peraugę vėdarai. Ir tai šaunu !

 Susilaukiau daug klausimų apie kitus vaikystės draugus, tad negalėjau pamiršti šio.

  Storasis Simas nėra tokia šauni pravardė, bet vaikystėje žmonės retai kada sustoja ir pagalvoja prieš ką nors sugalvodami, pasakydami ir pritaikydami (kažką primena), ir mes nepagalvojome, kad jo vardas net nėra Simonas.  Jonas visuomet labai juokingai reaguodavo į šį savo vardą, nes vos tik jį pakviesdavome, jis atbėgdavo iki mūsų. Aišku kai sakau atbėgdavo, turiu omeny šnopuodamas ateidavo, ir kai sakau iki mūsų, jis pasiduodavo vidury kelio (kurio atstumas nebūdavo labai didelis) ir išsitraukęs iš kišenės išbėgusio plombyro popierėlį, kaip branduolinės elektrinės izotopų inspektorius Jonas ištikrindavo kiekvieną jo milimetrą, ieškodamas prieš tai praleisto gabaliuko šokolado. Mes visuomet tokiu vaizdu apsidžiaugę pradėdavome juoktis ir šaukti jį vardu, nes Storas mums nešė tiek džiaugsmo.

Jonas dabar labiau nei saldainius pradėjo mėgti insuliną. To visiškai nesuprantu, nes jei turėčiau pasirinkimą tarp adatos su insulinu ir cukraus, imčiau adatą su cukrum.

   „Bet Laurynai, tu pats ne geriausios fizinės formos!“ Dėkui! Stengiuosi savęs neperspausti ir išlaikyti raumenis tokius, su kokiais gimiau, (Įdomus faktas – su tiek, kiek raumeninių ląstelių gimei, tiek turėsi iki savo gyvenimo galo. Sėkmės su ta bulgarke) ir neplanuoju to keisti, nes vertinu natūralų grožį. Kažkada esu padaręs atsispaudimą, tačiau kitaip nebūčiau po tų aštuonių alaus atsikėlęs nuo grindų. Manau, kad tas atsispaudimas skaitosi kaip sportinė veikla.

„Sportinė“ „veikla“

   Leiskite priminti, kad žmonės, turintys skydliaukės sutrikimus negali to pakeisti, todėl jie nėra tie šaunūs kebabai riebalų lavaše. Siekiant diferencijuoti, turiu pasigaminęs sąrašą storų žmonių kurie yra juokingi:

1.       Vitalijus Cololo.

2.       Perkantys Cola Zero.

3.       Laukiantys prie sugedusio lifto, kol jį sutaisys. Laiptai už dviejų metrų.

4.       Bėgantys.

5.       Griūnantys.

6.       Kvėpuojantys, kol valgo. Trečią kepsnį. Pusryčiams.

7.       Stambių kaulų.

8.       Išmetę ledų porciją ant žemės.

  Kada nors išauš rytas, kai nustosiu tingėt ir pabaigsiu kiekvieną sąrašą, tačiau dabar jau įsidienojo.

  Žmonės įdomiausi, kai būna kitokie, nei socialinė mediana. Ir viskas šalia jos. Todėl skubu paprašyti visų skaitančių nevalgyti tiek daug, nes kitaip storuliai taps norma ir automatiškai praras savo juokingumą. Jei visi pradėsime spaustis prie šviežių bulkučių, nebeliks kam to pastebėti ir tiesiog nuoširdžiai juoktis, nes būsim susikoncentravę į karamelę. Kur tada bus smagumas ? Ar storas žmogus nukrenta miške, jei jo nieks negirdi ?

  Kiekvienas kada nors ką nors valgęs puikiai žino, kad viskas, kas skanu yra nesveika, o kas neskanu – labai tikėtina, kad papildo magnio rezervus ir nublizgina ausį. Ar kažką ten gero organizmui padaro. Tačiau ne visi žmonės supranta, kad maistas yra kuras, o ne tarpas tarp ryto ir nakties.

„Me adiuvāre potes? Komplektus Maximus. Su Kečupus“

Norėdamas pademonstruoti savo neišdildomą meilę storuliams, užrašiau laisvo stiliaus poemą. Patartina skaityti Broniaus balsu.

„Cola Zero“ Arba „Viduj aš gražus“. Niekad nesisekė su pavadinimais.

Skiriama Jonui, kuris mėgsta insuliną.

Pavasario vėjas nuo priespaudos laikų,

Užstrigęs tarp išvirtusio pilvo riekių,

Kiekvieną kartą tau pajudėjus,

Išeina tos sankaupos juokingu garsu.

Prarandi kvapą, matydamas makdonaldo akcijų lapą,

Naktimis sapnuoji spurgas ir matai savo kapą,

„Mėgo jis kotletus“ užrašyta prie antros datos,

Prabudai, nusiramint įsipylei ramunėlių arbatos.

„ČIA NĖRA CUKRAUS“ – sušukai pro trigubą smakrą,

Pasikasęs galvojai, kas galėtų su žodžiu „smakrą“ rimuotis,

Bet kadangi nerašai poemų, viskas ką darai tai tik valgai,

Kūrybinę tuštumą užpildė šakotis.

Ką vakar veikei atsimint neišeina,

Cholesterolis iš smegenų jau pagamino šaltieną.

„Mm... Šaltiena“ galvoji kasdieną,

Pabandysiu primint kas nutinka kartą ne vieną.

Iškritai tu vakar iš pirmo aukšto balkono,

Siekdamas lauke gulinčio makarono,

Paslydai ant Gruodžio slidaus vėl betono,

Juokingai atrodei, jei žiūrėtum iš šono.

Uždusai kol užsidėjai per mažą megztinį,

Netyčia suvalgei šokoladu aplietą besimėtantį vinį...?

Jei tik rastum neišsenkamą taukų tu šaltinį...

Gali tik paverkt į močiutės veltinį.

Raudai malšint nusipirkai daug ledų,

Šnopuodamas muistais, šauki “NERANDU”!

Kas čia ? Nukrito ledai ant grindų !

Bet, deja, nematai kur, dėl savo krūtų...

  Kaip visuomet, norėčiau atsiprašyt žmonių, su daugiau nei dviem pilkom ląstelėm galvoje, kuriem mano nuomonė, stilistika, elementarios lietuvių kalbos žinios sukels pyktį, ar nemalonių jausmų. Praneškite apie tai komentaruose. Niekuomet nesistengiu įžeisti žmonių, kurių nepažįstu, nes juk negaliu žinot ar jis durnas ar ne. Nu kartais matos, bet nesvarbu. Tai kaip ir sakiau, priimkite mano atsiprašymą tiesiai iš kairiojo skilvelio. Pasaulis – įvairiaspalvė drobė, negaliu aš juk visko žinot geriausiai. Taip kad paskutinį kartą – 

ATSIPRAŠAU 

Nu gal kaip nors, dėstytojau

  “Tragedija yra kai aš įsipjaunu pirštą. Komedija yra kai Tu įkrenti į atvirą kanalizacijos šulinį ir miršti.“ – Mel Brooks

  Juokingi dalykai nutinka juokingiems žmonėms. Kadangi juokingas nesu, pastarieji pačiam nutinka retai. Tačiau vaikystėje pažinojau žmogų, vardu Jokūbas, kuris buvo labai juokingas. Juokingas jis buvo dėl trijų priežasčių – jis visuomet visus prajuokindavo savo sąskaita ir turėjo atlėpusias ausis. Tad nenuostabu, kad Jokūbą galiausiai partrenkė automobilis.

 Su Jokūbu mes nebendraudavom dėl ausų, tad  kaip jam baigės nežinau. Spėju nieko gero.

  Žmogaus smegenys turi „nuspėjimą“, kitaip tariant, jei šnekame su žmogumi, mes galime žinoti, kaip baigsis jo žodis ar net sakinys, nes jau jį girdėjome. Sinapsėse susidaro greitesnio pralaidumo tinklai ir tai padeda smegenims elgtis efektyviai ir nepasimesti, galvoti ir tuo pačiu metu klausyti - ypač, kai šalia yra svarbesnių reikalų.

apskritai – dideli reikalai ir tikrai ne menki juokai.

 Pavyzdžiui vairuodamas negalvoji,  ar derėtų dabar įjungti aukštesnę ar žemesnę pavarą, nes jau tai ne kartą darei. Gaila, bet ne visiems sinapsės taip veikia su posūkiais. Arba vairavimu. Gal reiktų eiti pas neurochirurgą.

 Žodžiu, kai mes šnekame su kitu žmogumi ir suprantame, kad ką jis sako yra bajeris ir nė vienas pasirinktas greito pralaidumo kelias nebuvo teisingas, visa energija skirta kelio ieškojimui turi kažkur dingti. Kadangi visi žinom termodinamikos dėsnius, ir energija negali šiaip išnykti, ji keliauja į už motoriką atsakingą smegenų dalį ir sukelia konvulsijas.

  Todėl stengiuosi nebendrauti su žmonėmis, kurie nesukelia arba nepatiria konvulsijų. YPAČ kurie jų nepatiria.

  Aišku visa tai teorija, bet skamba ganėtinai įtikinančiai. Čia galime bendrauti ir jūs pateikite kokių kitokių, galiausiai visi smagiai pasijuoksime, išgersime kolos ir eisim miegot. Prieš tai pažiūrėję Pacific Rim. Kas yra žiauriai smagu. Mėšliniausias filmas gyvenime.

Išskyrus robotus, sprogimus ir sprogstančius robotus, ko, beje, trūksta kiekvienam kada nors sukurtam filmui.

  Galiausiai humoras yra visiškai reliatyvus. Tai, kas kitam juokinga, kitam atrodys taip pat šaunu, kaip Pacific Rim. Bet mūsų visuomenė įdomus dalykas, nes kartais žmogus mėgstantis šūdus lieka menininku. Tad kitą kartą dalindamasis pišiaus anekdotą gali vietoj „eina nx!“ arba „belekaip zjbs!“ parašyti „Axujienai! Nuoširdžiai jūsų - nesuprastas menininkas“. Lyriški paskutiniai žodžiai.

  Kada spėjo atsirast tas vidutinybės kultas ? Ar tikrai ta mintis, kuri kitokia, nauja ar neįprasta taip skaudžiai tranko smegenis, kad negalima jos priimti, neišplovus cinizmu, nes neduok tiktai tavo dieve užsikrėsi originalumu? Aišku reikia pasilikt ir filtrą nuo tam tikrų originalų, kurie vaikšto senom kelnėm dėl to, kad taip palaiko visas kultūras, nepamiršdami įvairių bakterijų ar grybelių.

  Ar mums tikrai reikia keiksmažodžių, kad kažkas būtų juokinga ? Nesakau, kad reikia nustoti keiktis, bet jofana tam yra laikas ir vieta. Keletas pavyzdžių, tarkime - situacijos, kada reikia keiksmažodžių:

1.       Suvalgei kažką labai aštraus.

2.       Tai buvo vinis.

3.       Autobuso vairuotojas tave pamatęs nuvažiavo.

4.       Sėdi pareigūnų automobilyje, nes metei į autobusą trinkelę.

5.       Kai giriesi draugui apie tai, ką po Kūčių stalo palikai klozete.

6.       Kai sumoki 20 lt už pusvalandį reklamų ir pistonų „filmą“.

7.       Kada supranti, kad reik nustoti pasitikėt tam tikrų žmonių kinematografijos skoniais.

Situacijos, kada nereikia keiksmažodžių :

1.       Kai esi Egidijus Dragūnas ir nori būti priimtas rimtai.

2.       Kai stovėdamas prie kasų parduotuvėje pasakoji draugams apie pakliūčintą bičą, besijuokdamas kaip ančiasnapis su Down‘o sindromu. Arba Egidijus Dragūnas.

3.       Kada įgarsini seną lenkišką filmą, kuris atrodo įdomesnis už galutinį produktą.

4.       Kada pasakoji istoriją be vidurio ir pabaigos. Pauliau.

Aišku sąrašai neišbaigti, bet tam yra gera priežastis. Aš tinginys.

  Keiksmažodžiai yra nuostabi kalbos dalis, bet kaip ir kiekvieną dalyką, kurį pradedame vartoti per daug ir per dažnai, mes juos nuvalkiojame ir jie nebeturi tiek prasmės kiek anksčiau. Todėl, kai galiausiai nutinka kas nors, kam prireikia trumpos greitos reakcijos kuri puikiai susumuotų visą įvykį, gali pasijusti neiškalbingas. Ypač, kai degradavę runkeliai vartoja juos vietoj visų sudedamųjų sakinio dalių. Palikit keiksmažodžius ramybėje, mums jų dar reikės.

  Tai gerai, galiausiai grįžtam prie temos. Lietuvos televizija turi labai didelį labai svarbių dalykų stygių. Vos įsijungus, akivaizdu, kad eteryje nė vienu metu nedominuoja ir net neplanuoja dominuoti šie dalykai:

1.       Konvulsijos

2.       Robotai

3.       Sprogimai

4.       Sprogstantys robotai

  Kol visų šitų dalykų Lietuvos televizijų rodomose programose nėra, nenoriu įsijungti nė vieno siūlomo kanalo. Numeris 1, aišku, pasitaiko, bet keisčiausiose vietose. Pvz.: Nuoširdus klausimas, žmonėms, kurie žinos – ar tiem žiūrovam moka, ir jei taip, tai kiek ? Nes vienai pagyvenusiai moteriškei publikoje, po anekdoto apie Petriuką, nemanau, kad buvo tikslingai atsidėkota už įdėtas pastangas. Ir kaip iš viso įmanoma visas vaivorykštės spalvas eilės tvarka pademonstruot ant savo veido ? Po anekdoto apie Petriuką ?

Priminimas sau – išmok skyrybą. Sunumeruoti sąrašai yra jėga.

Jei ruošiesi pasidalint ir tau patinka mėšlini, atryti, slavocentriniai (kai pavartoju išgalvotą žodį, kai kuriem pasirodau inteligentastiškas) atsibodę nuvalkioti, nukopijuoti, iš pakalio ištraukti, suvalgyti vėl, ištraukti antrą kartą, šiknos vandeniu smirdantys anekdotai, jūsų sinapsės jau žino kelią, bet visuomet galite būti Jokūbu.

 „Analizuoti humorą yra kaip skrosti varlę – mažai kam įdomu ir varlė miršta.“ – E.B. White

Tamsta proto neturi

„Rašyti apie muziką yra tas pats, kas šokti apie architektūrą – tai daryti labai kvaila“  - Elvis Costello

P.S. ™ tiesiog norėjau vėl šioj vietoj brūkštelt.

 Šiandien norėjau parašyti apie muziką ir kodėl mano klausomi kūriniai yra geresni už tavo. Muzika – labai didingas ir įtraukiantis menas, tad verta apie jį pašnekėti, o geriausia tai atlikti – rašymo mediume. Tikiuosi, kad šios esė gale suprasite, kad jūsų  klausoma muzika yra bloga, jei aš jos neklausau.

  Akivaizdu, kad pamačius mano sukritusias akis ir neprižiūrėtą kūną, galima prieiti prie išvados, kad labiausiai mėgstu roką. Ne savo buvusį klasioką Roką, kuris mėgo repą, po to roką - viena siela išgelbėta!

  Rokas (stilius) puikiai tinka mano vaikiškam mentalitetui ir yra įvairių valdžios nemėgstančių anarchistinių idėjų mano galvoje pradininkas. Muzika, priklausomai nuo žanro gali būti lengva, sunki, stipri, draugiška gamtai, lengvai tirpstanti, greitai besiskaidanti nu ir ten... Rokas nėra uždarytas tam tikro ritmo ar mentaliteto rėmuose, tad gali turėti diapazoną tarp Pink Floyd ir, tarkim, KISS.

  Iš kurių viena grupė akivaizdžiai kitai spardo užpakalį. Nenoriu daryt baisių apibendrinimų, bet KISS‘ai čiulpia.

Čia tik toks posakis.

  Būtent dėl savo lankstumo ir skirtingumo, ši muzika atveria duris į vis naujus ir kitokius kūrinius, kurie gali būti visai iš kito žanro ar laikotarpio. Tommy Iommi iš Black Sabbath kūrė savo muzikines partijas įkvėptas Paganini smuiko garsų, ir kartu su grupe sukūrė visiškai naują žanrą. Tuo metu vis dar neaišku, kiek DJ‘ų žino, kas yra Paganini. Arba smuikas. Kam stengtis, jei už tave padarys technologija! Progresas valdo!

   „Bet Laurynai, taigi yra žmonių, kurie roko koncertuose vartoja narkotikus ir mušasi ir žudo.“ Taip, nes realiam pasaulyje tie žmonės taip pat egzistuoja, tad nenuostabu, kad užklysta ir į koncertus. Plius masiniai susirinkimai ankstesnėje istorijoje baigdavosi didesniais protrūkiais. Paskaityk vadovėlį. Arba internete. Bus lengviau.  O narkotikus naudoja visi, tik niekad to nepripažins. Sunku keltis ? Imk piliulę. Sunku eit miegot ? Imk daugiau. Sunku gyvent ? Rašyk durnus esė internete.

  Vienas svarbiausias point‘as kurį čia noriu make‘int yra tai, kad muzikinis skonis – lavinamas. Ištisi moksliniai straipsniai paskirti tam, kad demonstruotų koreliaciją tarp muzikinio skonio ir... intelekto. Todėl kodėl gi neatsidarius naujo lango naršyklėje ir nepaieškojus kokio gero gabalo. Palauksiu.

Gerai, užkniso laukt 

  Nesakau, kad jei klausai tam tikrą muziką, tu esi kvailas, bet jei pajutai pyktį, tai ganėtina tikėtina, kad teiginys nebūtų toli nuo tiesos. Pyktis ir racionalumas retai eina koja kojon. Na nebent tavo pavardė Dassler‘is ar Lamborghini.

„Padarykit, blemba, geresnes, sakau!“

  Žmogus yra tiek protingas, kiek kvailiausi jo padaryti dalykai. Aišku kvailumas kartais gali būti ir reliatyvus – pavyzdžiui, jei man kas nors būtų sakęs, kad laikyti degantį žiebtuvėlį, kol jo plastmasė lydosi tavo rankose yra kvailas dalykas, gal dabar neturėčiau to rando ant kairiojo kelio. Gal nereikėjo vėliau, kai buvau paklaustas „kodėl?“  to viso nutikimo užglaistyti pasakymu „vardan mokslo“, nes vaikystėje apie plastmasės polimerus žinojau ne per daugiausiai.

  Muzika taip pat mokslas, ir jis tobulėja. Gaila, kad jau nebe muzikiniai, o industriniai jos aspektai. Kuo toliau tuo lengviau pragrūst kažką neturint talento ar nusimanymo muzikoje, nes būtent į tokią visuomenės dalį taikosi didelių baisių muzikos įrašų kompanijų šulai. Jiems nelabai rūpi, ar tu pajusi kažką giliau, klausydamas dar vieno ištriesto gabalo bumbsėjimo. Nelabai ir rūpi, kad yra žmonių, kurie visą savo gyvenimą praleidžia muzikai ir nori sukurti kažką išskirtinio, įdomaus ir aukščiau už racionalų suvokimą.  Įvaizdis svarbiau už patiektą produktą, nes juk visi mėgsta estetiką.

Visi mėgstą estetiką.

  Aišku pliusas, kad nebereikia stengtis ir kurti, nes už tave kūrinį gali atlikti ir kurti kiti žmonės. Ir kam mokytis ir išmanyti instrumentą, kai galimą paspausti du mygtukus ? Kam iš viso eit į sceną, jei galima palikt grot seną kompaktą iš automobilio, pasukiot garsą ir nueit prisigert?

 

  Galiausiai paskutinis turėtas pojūtis klube buvo susinervinimas. Galbūt tai buvo dėl to, kad buvau visai blaivas, bet jolki, pagavau nervą. „koncertui“ įpusėjus, į aikštelę, kuri yra šokių, įsirioglino keletas bičų su šortais, kepurėmis ir šlepetėmis. Galima pamanyt, kad kokios grupės nariai, tačiau jokio spalvų ar aprangos panašumo nebuvo, tad nusprendžiau, kad jie taip rengiasi kasdien. Pašokę geras 4 minutes nuostabųjį „pasiruošęs trenkt orui kiekvieną akimirką“ šokį, vienas bičas nusprendė, kad niekaip kitaip neįsisavins savo mėgstamos muzikos, kaip tik spardydamas kartonines dekoracijas scenos šonuose.

  Mano muzika geresnė, nes maniškės koncertuose neateina bičai su tapkėmis ir nespardo kartoninių iškarpų.