Vovačka

"Pyktis gyvuoja tik kvailių krūtinėje" - Albertukas

7

Labas, aš Vova, ir nemoku parkuot savo dalbajobiškai didelio Opel Frontera.

  Aš mėgstu prižiurėt savo nuostabe kompleksija nuolatine alkoholio doze ir nemokėt parkuot mašinos. Taip pat retkarčiais įsivelti į bereikšmius konfliktus su kaimynais dėl jų vairavimo ar parkavimo įgūdžių.

  Niekas taip manęs nejaudina, kaip geriausi pasaulyje automobiliai Opel. Todėl pats vairuoju nedidelį Frontera. Tai – nuostabus lankstus, telpantis visur ir visada, mažai kuro rijantis visureigis. Dažnai esu apstulbęs kaimynų nesugebėjimu pasistatyti savo automobilių, nes maniškis telpa bet kur ir puikiai papuošia kiemą. Mėgstu jį pastatyti vidury kiemo, palikdamas važiuojamajai daliai metrą arba pusantro, nes tokią gražią mašiną reikia apeiti, ne apvažiuoti. Kitų automobilių išmetamosios dujos tik sugadintų mano automobilio nuostabius dažus, PH ir kvapą.

   Mano kaimynai nieko taip nemėgsta, kaip mano rūkomos kontrabandinės cigaretės, todėl kai termometro stulpelis nukrenta kiek žemiau nulio, tuoj pat išsitraukiu savo nuostabų Minsk, kuris man primena senus gerus laikus su draugais, kai dar nereikėjo šnekėt lietuviškai, ir išeinu į koridorių sutraukt to papiroso. Bepapsėdamas ir retkarčiais užspringdamas savo penkiasdešimtmečio snargliais stebiu savo nuostabų automobiliuką ir kiemo ekosistemą. Jei kas tik nusprendžia pastatyt savo automobilį arčiau manojo, paruošiu savo mėšlinus ūsus į kovinę padėtį.

  Kad kovinę padėti demonstruočiau nuolatos ir nereikėtų mosuoti ūsais, visuomet nešioju kamufliažinį kostiumą. Nors kostiumas darbinis, bet stengiuosi nedirbti. Ir nors ir myliu savo Fronterą labiau nei žmoną, automobilio prižiūrėti net nesiruošiu. Todėl labai smagu būna išvysti apsimiegojusius kaimynų veidus pro jų pravertus langus ryte, kai užvedu savo trantą ir paleidžiu dumų signalą iš prarūdijusio duslintuvo.

   Taip pat retkarčiais sustoju vidury kelio pašnekėti telefonu ar su kaimynu, nes juk reikia palaikyti ryšį ir santykius, nes greit nebebus jau su kuo degtinės daužyt.

  Negaliu pernešti geros muzikos, todėl klausau tik savo tautietišką, rusišką. Jei koks nors durakas iš pirmo aukšto kiek garsiau klauso ten savo užsienietiškų spygavimų automobilyje, maloniai prieinu ir racionaliai, bei ramiai primenu, kad patildytų. Jis kažkodėl visuomet atsikalbinėja ir juokiasi. Nekenčiu to šūdžiaus. Kaip ir to šūdžiaus draugų. Pastoviai su savo mašinom.

Bent žinotų, kas yra tikra mašina

  Vis dar manau, kad tobuliausia inžinerija galėjo pasigirti sovietai, tad kai planavau pirkti automobilį, pasirinkau labiausiai tai primenančią techniką. Opelius turime ir aš ir mano žmona, kuri, beje, yra tokia nuostabi, kad daro tokį juokingą dalyką – lyg imituodama mane, pastato automobilį įvairiausiose vietose, tik juokingai. Vėlai vakare grįžtantys kaimynai dažnai nesupranta jos subtilių prikolų ir pastato arti jos automobilio. Tada turiu eiti ir perstatyti jos automobilį, nes ji nemėgsta paralelinio parkavimo. Jei netyčia sutinku arčiau opelio pasistačiusį kaimyną, vėl šaltais nervais ir vidutinišku decibelų lygiu pranešu, kad jis pasistatė savo priemonę neteisingai. Tada jis kažką ten rodo man pravažiuodamas, kad atseit pilna vietos. Kadangi mano akys prišiktos alkoholio nuo vakar, nepastebiu. Bet ir vienodai.

Vis tiek jis jaunas, ir nieko nežino.