"Stengsiuos daugiau tokių opinionuotų š neberašyt, prižadu.
Nes aš per tobulas kartot tokią klaidą. “ – Laurynas Razmantas
Post Scriptum - jei kam pasirodys įdomios kai kurios idėjos, galėsim praplėst. O čia Post scriptum atsirado dėl to, kad aš asmenybė.
Tipiškas sekmadienio
rytas. Žmonija, kuri sėdi toje dalyje, kuri apšviesta, neina miegoti, nes
smegenys dar nespėjo pagaminti pakankamai adenosino, reikalingo pradėti miego
ciklą. Ir iš viso – rytas gi. Kol vieni iš mūsų eina tobulinti save dvasiškai,
aklai klausyti kiekvieno žodžio,
kurio dėkui jo dievui nereikia šifruoti, filtruoti ar koncentruoti iki
normalaus kognityvinio impulso, reikalingo pasakyti ką nors verto dėmesio kitam
žmogui, aš miegu. Bet miegu ramiai, nes susikivirčijau su siaurapročiu
internete. Pats kaltas, aišku, tačiau niekad nebūčiau užmigęs, jei nebūčiau
atsakęs į jo komentarą. Tad va.
Kodėl miegas ? Nes
miegas yra nuostabus. Bandei kada nors ? Ar norėjai nebemiegoti ? Aišku - kai
buvai jaunesnis ir cinizmas netėškė savo nuostabaus panaudoto tualetinio
popieriaus tekstūros kumščio tiesiai tau į smegenis. Ir viskas buvo šaunu, nes
nežinojai. Nežinojai, kad žmonės miršta. Kad tu mirsi. Kad viskas, ką kada nors
sakei ar padarysi, bus vieninteliai dalykai, su kuriais galėsi pakeisti
pasaulį. Aišku atsiprašau, nes viena iš esminių priežasčių, kodėl Tu dabar sėdi
prie kompiuterio ir nepadedi kažkam susisteminti tą informaciją, kurią šiais
laikais vadiname gyvenimu yra - bandai užimt smegenis nuo tų tamsių baisių
minčių, kurios įsėlina tada, kai jautiesi silpniausias. Metu, kai išlenda
pabaisos. Mes visgi gyvūnai. Bet nesvarbu. Visų mūsų pasauliai yra mūsų
realybės. Kiek gali pakeisti pasaulį dabar ?
"va tiek va. Dabar einam išaiškinsim tą jūsų vyno problemą"
Per visą užrašytą
istoriją žmonės sugebėjo atlikti neįtikėtinų dalykų, panaudodami vieną
savo menko anglies gabaliuko beribėje
neįsivaizduojamoje erdvėje ataugą, tam, kad pajudintu gyvūnus, kurie kovojo
milijonus metų, pergyveno įvairias sąlygas, galiausiai rasdami optimaliausią
gyvenimui terpę ir tobulindami savo pasaulio supratimą daugelį metų, tie žmonės
buvo verti vienos rankos judesio ir nedidelio švino gabaliuko į jų puoselėtą
nuostabų bakterijų ir audinių konstruktą. Tad ponas, ar mirtum dėl rankos
judesio ?
Akivaizdžiausias čia
nukritęs bajeris yra “aišku, durniau, tiek užtenka paspaust gaidukui”. Bet tai
nebūtų taiklus šūvis į taikinį, kurį jum kabinu. Kaip makaronus. Kažkodėl visą
laiką prisigaunu ant tokių žodžių. Taigi ar galima ką nors taip paveikti sėdint
prie kompiuterio, ar būti paveiktam?
"Ahem. Vanduo floruotas, nes taip lengviau valdyt žmones. PYYYYYYST"
Aišku dabar kaip tik
tas momentas, kai galima sakyti “Kodėl turėčiau?” “Kodėl turėčiau aklai kažkuo
sekti ?” “Aš išsivystęs žinduolis su dviem nykščiais kuriuos pridėsiu prie
likusių pirštų, šastelsiu per pigų medį, ant kurio laikau savo vertingiausią
daiktą namuose ir taip simbolizuosiu savo vienybę ir pyktį prieš viską, ką tu
man čia drėbi, pone.”
Kartais idėja gali
būti stipresnė už patį žmogų ir net jį nugalėti populiarumo konkurse, kai
vienoje pusėjė yra jis pats, o kitoje - jo marškinėliai. Ir nesakau, kad tai
yra blogai, tai tiesiog nuostabi evoliucija – yra žmonės, kurie paveikia tavo
momentinį realybės suvokimą ir gilią(?) vertybių sistemą ir pakeičia ją tam,
kad Tu jam sumokėtum keliais įsivaizduojamo vertės mato vienetais mažiau. Jei
realybės suvokimas yra realybė, kiek tai pakeičia žmogų ? Ar pakeistas Tu vis
dar esi tu ? Kas atsitiko buvusiam tau ? Ar jo nebėra ?
Vargšas kūnas, plaukiojantis tobulai
sustyguotam “viskas konkurencija” ir “evoliucija” pasaulyje, kaip mikrobas
patekęs į vienaląstės amebos vidų, paruoštas būti perdorotas į kurą ir
naudojamas amebai pratęsti savo egzistenciją iki sulauks palikuonių. Arba bus
patenkintas tuo automobiliu kur kažkur kažkada matė. Per filmą. Nes ten jie
atrodo geriausiai. Galiausiai tai ir bus tas tobulas simbolis, demonstruojantis
tavo vertę ir pasisekimą kitiems, mažiau sėkmingiems vienaląsčiams per savo
ploną žiniasklaidos membraną.
Dabar, jeigu ne
anksčiau, gali pasirodyti, kad tai tiesiog nihilistiniai nevykėlio, rašančio
kažkokias tai berišlybes iš savo durno pasaulėlio paistalai publikai, taip
siekiant kreipti dėmėsį ir patvirtinti jo mėšliną egzistenciją. Gal jūs ir
teisūs. Ta galimybė visai įmanoma. Ir realiai paaiškintų kai kuriuos gyvenimo
sprendimus ir požiūrį. Beeet užteks apie psichologines problemas! Kaip ten su ta
evoliucija ?
Ar mintis, kad esi
paprasčiausias gyvūnas, veikiantis vienaip ar kitaip todėl, kad tavo kūnas be
tavo žinios sureagavo į kitą cheminį elementą sukelia bereikšmybės jausmą ? Kad
veiksmai, kuriuos tu atlieki, yra natūrali reakcija į plika akimi nematomą
pasaulį? Kad žmogus, sėdintis šalia tavęs, dėl tam tikrų priežasčių mato
kitokią spalvą, valgo kitokį maistą, domisi kita kultūra, mylisi su žmogumi kuris
ne tos lyties atstovas, kaip tu norėtum, kad būtų, ir tiesiog būna tuo, kuo jis gimė būti ? Mintis, kad
žmogus, dalis tavo pasaulio, yra ne toks kokio tu ten nori, kad būtų ? Gal
laikas tiesti ranką ir prareginti akluosius, penkioliktu savo
komentaru apie politiką šiandien, kurioje nusimanai ne daugiau, nei “sakė babytė ant kampo” arba kiek prasitarė
žiniasklaida ? Ar žiniasklaida verslas ?
Man atrodo reikia
stabdyti čia, kol kam nors nekilo noras
įsprausti šiaudelį tarp tų mielų šeimos augintinio graužiko letenėlių, apkrikštyti jį seru
Graužalotu ir laukti už dėžės, kol jis atneš sėkmę tavo totalitarinei
kartoninei karalystei. Trumpai šnekant - palik psichozę kitiems.
Bet tai jau būtų visiškai sumautas reikalas.
Todėl taip nedarykit. Tie marškiniai yra nepatogesni, nei atrodo. Na bent teko
girdėti. Iš babytės ant kampo!
Visą šitą
gramatinių, sintaksinių, logikos ir net semantinių klaidų pilną, smirdintį
nostalgija ir apatiją gabalą perskaitė nedaugelis, bet aš atsiprašau ir
dėkoju Jums dėl Jūsų dėmesio, nes tik
jūs esat tie, kuriems norėjau priminti tai, ką pamirštu pats. Realybė nėra
mistika. Ji nesveikai įdomesnė. Todėl netrukdykime vieni kitiems stebėti ir
dalyvauti šūstriausiame dalyke, kokį kada nors kas nors pamatysime, ir
stenkimės neužstoti vaizdo kitiems. Nes kartais viskas gali įvykti staiga, ir
likti amžinai pamirštas praeityje. Kaip, kad pavyzdžiui…
Visatoje egzistuoja
keistas disbalansas. Materija laimėjo pries antimateriją, todėl pastebėsite,
elektronai yra minusinio krūvio. Ganėtinai nedidelis kiekis - 1 milijardoji
(galit užsirašyt trupmeną, ir net nežinau ar čia žodis) antimaterijos gramo
buvo panaudota CERN laboratorijoje. Tai, dėl retumo ir ganėtinai sunkaus gavimo
proceso, kainavo kelis šimtus milijonų Šveicarų frankų. Tam, kad žmonės
akimirkai pamatytų tai, kaip atrodė momentai po didžiojo sprogimo. Prieš kelioliką milijardų metų. Viskas dėl
to, kad kažkada materija nugalėjo antimateriją ir mes čia atsiradome, kad
galėtume skaityti, rašyti, groti, dainuoti, vaidinti, mylėti, būti mylimi,
kvėpuoti, miegoti, vartoti…
Taigi palyginimui -
visai neseniai, žmogus galėjo nusipirkti kitą žmogų ir su juo elgtis kaip
daiktu. Dabar galime žiūrėti į tai, kaip atrodė realybė jai įsivažiavus.
Progresas – nors ir rizikingas ir nenuspėjamas yra šaunus.
Kam neigti
šauniausią dalyką realybėje – realybę? Mokslas netemdo jos, tik ją
demonstruoja. Gal tas komentaras nevertas darbo, kurį į jį įdėsi, galiausiai,
tai tik ką nors įžeis, pakeis jo realybės suvokimą ir sutemdys sveiką nuovoką
tamsiu neigiamų emocijų uždangalu vien tam, kad tas žmogus reaguoja į kažką
kitaip, nei tu.
Aišku yra žmonės,
kurie to nusipelno… (nerodysim pirštais), bet ar tikrai manai turintis galią rankos
judesiu padaryti skirtumą ? Supistas Hitleri. http://www.youtube.com/watch?v=dQw4w9WgXcQ
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą