„Rašyti apie muziką yra tas pats, kas šokti apie
architektūrą – tai daryti labai kvaila“ - Elvis
Costello
P.S. ™ tiesiog
norėjau vėl šioj vietoj brūkštelt.
Šiandien norėjau parašyti apie muziką ir kodėl
mano klausomi kūriniai yra geresni už tavo. Muzika – labai didingas ir
įtraukiantis menas, tad verta apie jį pašnekėti, o geriausia tai atlikti –
rašymo mediume. Tikiuosi, kad šios esė gale suprasite, kad jūsų klausoma muzika yra bloga, jei aš jos
neklausau.
Akivaizdu, kad pamačius mano sukritusias akis
ir neprižiūrėtą kūną, galima prieiti prie išvados, kad labiausiai mėgstu roką.
Ne savo buvusį klasioką Roką, kuris mėgo repą, po to roką - viena siela
išgelbėta!
Rokas (stilius) puikiai tinka mano vaikiškam
mentalitetui ir yra įvairių valdžios nemėgstančių anarchistinių idėjų mano
galvoje pradininkas. Muzika, priklausomai nuo žanro gali būti lengva, sunki,
stipri, draugiška gamtai, lengvai tirpstanti, greitai besiskaidanti nu ir ten...
Rokas nėra uždarytas tam tikro ritmo ar mentaliteto rėmuose, tad gali turėti
diapazoną tarp Pink Floyd ir, tarkim, KISS.
Iš kurių viena grupė akivaizdžiai kitai
spardo užpakalį. Nenoriu daryt baisių apibendrinimų, bet KISS‘ai čiulpia.
Čia tik toks posakis.
Būtent dėl savo lankstumo ir skirtingumo, ši
muzika atveria duris į vis naujus ir kitokius kūrinius, kurie gali būti visai
iš kito žanro ar laikotarpio. Tommy Iommi iš Black Sabbath kūrė savo muzikines
partijas įkvėptas Paganini smuiko garsų, ir kartu su grupe sukūrė visiškai
naują žanrą. Tuo metu vis dar neaišku, kiek DJ‘ų žino, kas yra Paganini. Arba
smuikas. Kam stengtis, jei už tave padarys technologija! Progresas
valdo!
„Bet Laurynai, taigi yra žmonių, kurie roko koncertuose vartoja
narkotikus ir mušasi ir žudo.“ Taip, nes realiam pasaulyje tie žmonės taip pat egzistuoja,
tad nenuostabu, kad užklysta ir į koncertus. Plius masiniai susirinkimai
ankstesnėje istorijoje baigdavosi didesniais protrūkiais. Paskaityk vadovėlį.
Arba internete. Bus lengviau. O
narkotikus naudoja visi, tik niekad to nepripažins. Sunku keltis ? Imk piliulę.
Sunku eit miegot ? Imk daugiau. Sunku gyvent ? Rašyk durnus esė internete.
Vienas svarbiausias point‘as kurį čia noriu
make‘int yra tai, kad muzikinis skonis – lavinamas. Ištisi moksliniai
straipsniai paskirti tam, kad demonstruotų koreliaciją tarp muzikinio skonio
ir... intelekto. Todėl kodėl gi neatsidarius naujo lango naršyklėje ir
nepaieškojus kokio gero gabalo. Palauksiu.
Nesakau, kad jei klausai tam tikrą muziką, tu
esi kvailas, bet jei pajutai pyktį, tai ganėtina tikėtina, kad teiginys nebūtų
toli nuo tiesos. Pyktis ir racionalumas retai eina koja kojon. Na nebent tavo
pavardė Dassler‘is ar Lamborghini.
„Padarykit, blemba,
geresnes, sakau!“
Žmogus yra tiek protingas, kiek kvailiausi jo
padaryti dalykai. Aišku kvailumas kartais gali būti ir reliatyvus – pavyzdžiui,
jei man kas nors būtų sakęs, kad laikyti degantį žiebtuvėlį, kol jo plastmasė
lydosi tavo rankose yra kvailas dalykas, gal dabar neturėčiau to rando ant kairiojo
kelio. Gal nereikėjo vėliau, kai buvau paklaustas „kodėl?“ to viso nutikimo užglaistyti pasakymu „vardan
mokslo“, nes vaikystėje apie plastmasės polimerus žinojau ne per daugiausiai.
Muzika taip pat mokslas, ir jis tobulėja.
Gaila, kad jau nebe muzikiniai, o industriniai jos aspektai. Kuo toliau tuo
lengviau pragrūst kažką neturint talento ar nusimanymo muzikoje, nes būtent į
tokią visuomenės dalį taikosi didelių baisių muzikos įrašų kompanijų šulai.
Jiems nelabai rūpi, ar tu pajusi kažką giliau, klausydamas dar vieno ištriesto
gabalo bumbsėjimo. Nelabai ir rūpi, kad yra žmonių, kurie visą savo gyvenimą
praleidžia muzikai ir nori sukurti kažką išskirtinio, įdomaus ir aukščiau už
racionalų suvokimą. Įvaizdis svarbiau už
patiektą produktą, nes juk visi mėgsta estetiką.
Visi mėgstą estetiką.
Aišku pliusas, kad nebereikia stengtis ir
kurti, nes už tave kūrinį gali atlikti ir kurti kiti žmonės. Ir kam mokytis ir
išmanyti instrumentą, kai galimą paspausti du mygtukus ? Kam iš viso eit į
sceną, jei galima palikt grot seną kompaktą iš automobilio, pasukiot garsą ir
nueit prisigert?
Galiausiai paskutinis turėtas pojūtis klube
buvo susinervinimas. Galbūt tai buvo dėl to, kad buvau visai blaivas, bet
jolki, pagavau nervą. „koncertui“ įpusėjus, į aikštelę, kuri yra šokių,
įsirioglino keletas bičų su šortais, kepurėmis ir šlepetėmis. Galima pamanyt,
kad kokios grupės nariai, tačiau jokio spalvų ar aprangos panašumo nebuvo, tad
nusprendžiau, kad jie taip rengiasi kasdien. Pašokę geras 4 minutes nuostabųjį
„pasiruošęs trenkt orui kiekvieną akimirką“ šokį, vienas bičas nusprendė, kad
niekaip kitaip neįsisavins savo mėgstamos muzikos, kaip tik spardydamas
kartonines dekoracijas scenos šonuose.
Mano
muzika geresnė, nes maniškės koncertuose neateina bičai su tapkėmis ir nespardo
kartoninių iškarpų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą