Nu gal kaip nors, dėstytojau

  “Tragedija yra kai aš įsipjaunu pirštą. Komedija yra kai Tu įkrenti į atvirą kanalizacijos šulinį ir miršti.“ – Mel Brooks

  Juokingi dalykai nutinka juokingiems žmonėms. Kadangi juokingas nesu, pastarieji pačiam nutinka retai. Tačiau vaikystėje pažinojau žmogų, vardu Jokūbas, kuris buvo labai juokingas. Juokingas jis buvo dėl trijų priežasčių – jis visuomet visus prajuokindavo savo sąskaita ir turėjo atlėpusias ausis. Tad nenuostabu, kad Jokūbą galiausiai partrenkė automobilis.

 Su Jokūbu mes nebendraudavom dėl ausų, tad  kaip jam baigės nežinau. Spėju nieko gero.

  Žmogaus smegenys turi „nuspėjimą“, kitaip tariant, jei šnekame su žmogumi, mes galime žinoti, kaip baigsis jo žodis ar net sakinys, nes jau jį girdėjome. Sinapsėse susidaro greitesnio pralaidumo tinklai ir tai padeda smegenims elgtis efektyviai ir nepasimesti, galvoti ir tuo pačiu metu klausyti - ypač, kai šalia yra svarbesnių reikalų.

apskritai – dideli reikalai ir tikrai ne menki juokai.

 Pavyzdžiui vairuodamas negalvoji,  ar derėtų dabar įjungti aukštesnę ar žemesnę pavarą, nes jau tai ne kartą darei. Gaila, bet ne visiems sinapsės taip veikia su posūkiais. Arba vairavimu. Gal reiktų eiti pas neurochirurgą.

 Žodžiu, kai mes šnekame su kitu žmogumi ir suprantame, kad ką jis sako yra bajeris ir nė vienas pasirinktas greito pralaidumo kelias nebuvo teisingas, visa energija skirta kelio ieškojimui turi kažkur dingti. Kadangi visi žinom termodinamikos dėsnius, ir energija negali šiaip išnykti, ji keliauja į už motoriką atsakingą smegenų dalį ir sukelia konvulsijas.

  Todėl stengiuosi nebendrauti su žmonėmis, kurie nesukelia arba nepatiria konvulsijų. YPAČ kurie jų nepatiria.

  Aišku visa tai teorija, bet skamba ganėtinai įtikinančiai. Čia galime bendrauti ir jūs pateikite kokių kitokių, galiausiai visi smagiai pasijuoksime, išgersime kolos ir eisim miegot. Prieš tai pažiūrėję Pacific Rim. Kas yra žiauriai smagu. Mėšliniausias filmas gyvenime.

Išskyrus robotus, sprogimus ir sprogstančius robotus, ko, beje, trūksta kiekvienam kada nors sukurtam filmui.

  Galiausiai humoras yra visiškai reliatyvus. Tai, kas kitam juokinga, kitam atrodys taip pat šaunu, kaip Pacific Rim. Bet mūsų visuomenė įdomus dalykas, nes kartais žmogus mėgstantis šūdus lieka menininku. Tad kitą kartą dalindamasis pišiaus anekdotą gali vietoj „eina nx!“ arba „belekaip zjbs!“ parašyti „Axujienai! Nuoširdžiai jūsų - nesuprastas menininkas“. Lyriški paskutiniai žodžiai.

  Kada spėjo atsirast tas vidutinybės kultas ? Ar tikrai ta mintis, kuri kitokia, nauja ar neįprasta taip skaudžiai tranko smegenis, kad negalima jos priimti, neišplovus cinizmu, nes neduok tiktai tavo dieve užsikrėsi originalumu? Aišku reikia pasilikt ir filtrą nuo tam tikrų originalų, kurie vaikšto senom kelnėm dėl to, kad taip palaiko visas kultūras, nepamiršdami įvairių bakterijų ar grybelių.

  Ar mums tikrai reikia keiksmažodžių, kad kažkas būtų juokinga ? Nesakau, kad reikia nustoti keiktis, bet jofana tam yra laikas ir vieta. Keletas pavyzdžių, tarkime - situacijos, kada reikia keiksmažodžių:

1.       Suvalgei kažką labai aštraus.

2.       Tai buvo vinis.

3.       Autobuso vairuotojas tave pamatęs nuvažiavo.

4.       Sėdi pareigūnų automobilyje, nes metei į autobusą trinkelę.

5.       Kai giriesi draugui apie tai, ką po Kūčių stalo palikai klozete.

6.       Kai sumoki 20 lt už pusvalandį reklamų ir pistonų „filmą“.

7.       Kada supranti, kad reik nustoti pasitikėt tam tikrų žmonių kinematografijos skoniais.

Situacijos, kada nereikia keiksmažodžių :

1.       Kai esi Egidijus Dragūnas ir nori būti priimtas rimtai.

2.       Kai stovėdamas prie kasų parduotuvėje pasakoji draugams apie pakliūčintą bičą, besijuokdamas kaip ančiasnapis su Down‘o sindromu. Arba Egidijus Dragūnas.

3.       Kada įgarsini seną lenkišką filmą, kuris atrodo įdomesnis už galutinį produktą.

4.       Kada pasakoji istoriją be vidurio ir pabaigos. Pauliau.

Aišku sąrašai neišbaigti, bet tam yra gera priežastis. Aš tinginys.

  Keiksmažodžiai yra nuostabi kalbos dalis, bet kaip ir kiekvieną dalyką, kurį pradedame vartoti per daug ir per dažnai, mes juos nuvalkiojame ir jie nebeturi tiek prasmės kiek anksčiau. Todėl, kai galiausiai nutinka kas nors, kam prireikia trumpos greitos reakcijos kuri puikiai susumuotų visą įvykį, gali pasijusti neiškalbingas. Ypač, kai degradavę runkeliai vartoja juos vietoj visų sudedamųjų sakinio dalių. Palikit keiksmažodžius ramybėje, mums jų dar reikės.

  Tai gerai, galiausiai grįžtam prie temos. Lietuvos televizija turi labai didelį labai svarbių dalykų stygių. Vos įsijungus, akivaizdu, kad eteryje nė vienu metu nedominuoja ir net neplanuoja dominuoti šie dalykai:

1.       Konvulsijos

2.       Robotai

3.       Sprogimai

4.       Sprogstantys robotai

  Kol visų šitų dalykų Lietuvos televizijų rodomose programose nėra, nenoriu įsijungti nė vieno siūlomo kanalo. Numeris 1, aišku, pasitaiko, bet keisčiausiose vietose. Pvz.: Nuoširdus klausimas, žmonėms, kurie žinos – ar tiem žiūrovam moka, ir jei taip, tai kiek ? Nes vienai pagyvenusiai moteriškei publikoje, po anekdoto apie Petriuką, nemanau, kad buvo tikslingai atsidėkota už įdėtas pastangas. Ir kaip iš viso įmanoma visas vaivorykštės spalvas eilės tvarka pademonstruot ant savo veido ? Po anekdoto apie Petriuką ?

Priminimas sau – išmok skyrybą. Sunumeruoti sąrašai yra jėga.

Jei ruošiesi pasidalint ir tau patinka mėšlini, atryti, slavocentriniai (kai pavartoju išgalvotą žodį, kai kuriem pasirodau inteligentastiškas) atsibodę nuvalkioti, nukopijuoti, iš pakalio ištraukti, suvalgyti vėl, ištraukti antrą kartą, šiknos vandeniu smirdantys anekdotai, jūsų sinapsės jau žino kelią, bet visuomet galite būti Jokūbu.

 „Analizuoti humorą yra kaip skrosti varlę – mažai kam įdomu ir varlė miršta.“ – E.B. White