Vovačka

"Pyktis gyvuoja tik kvailių krūtinėje" - Albertukas

7

Labas, aš Vova, ir nemoku parkuot savo dalbajobiškai didelio Opel Frontera.

  Aš mėgstu prižiurėt savo nuostabe kompleksija nuolatine alkoholio doze ir nemokėt parkuot mašinos. Taip pat retkarčiais įsivelti į bereikšmius konfliktus su kaimynais dėl jų vairavimo ar parkavimo įgūdžių.

  Niekas taip manęs nejaudina, kaip geriausi pasaulyje automobiliai Opel. Todėl pats vairuoju nedidelį Frontera. Tai – nuostabus lankstus, telpantis visur ir visada, mažai kuro rijantis visureigis. Dažnai esu apstulbęs kaimynų nesugebėjimu pasistatyti savo automobilių, nes maniškis telpa bet kur ir puikiai papuošia kiemą. Mėgstu jį pastatyti vidury kiemo, palikdamas važiuojamajai daliai metrą arba pusantro, nes tokią gražią mašiną reikia apeiti, ne apvažiuoti. Kitų automobilių išmetamosios dujos tik sugadintų mano automobilio nuostabius dažus, PH ir kvapą.

   Mano kaimynai nieko taip nemėgsta, kaip mano rūkomos kontrabandinės cigaretės, todėl kai termometro stulpelis nukrenta kiek žemiau nulio, tuoj pat išsitraukiu savo nuostabų Minsk, kuris man primena senus gerus laikus su draugais, kai dar nereikėjo šnekėt lietuviškai, ir išeinu į koridorių sutraukt to papiroso. Bepapsėdamas ir retkarčiais užspringdamas savo penkiasdešimtmečio snargliais stebiu savo nuostabų automobiliuką ir kiemo ekosistemą. Jei kas tik nusprendžia pastatyt savo automobilį arčiau manojo, paruošiu savo mėšlinus ūsus į kovinę padėtį.

  Kad kovinę padėti demonstruočiau nuolatos ir nereikėtų mosuoti ūsais, visuomet nešioju kamufliažinį kostiumą. Nors kostiumas darbinis, bet stengiuosi nedirbti. Ir nors ir myliu savo Fronterą labiau nei žmoną, automobilio prižiūrėti net nesiruošiu. Todėl labai smagu būna išvysti apsimiegojusius kaimynų veidus pro jų pravertus langus ryte, kai užvedu savo trantą ir paleidžiu dumų signalą iš prarūdijusio duslintuvo.

   Taip pat retkarčiais sustoju vidury kelio pašnekėti telefonu ar su kaimynu, nes juk reikia palaikyti ryšį ir santykius, nes greit nebebus jau su kuo degtinės daužyt.

  Negaliu pernešti geros muzikos, todėl klausau tik savo tautietišką, rusišką. Jei koks nors durakas iš pirmo aukšto kiek garsiau klauso ten savo užsienietiškų spygavimų automobilyje, maloniai prieinu ir racionaliai, bei ramiai primenu, kad patildytų. Jis kažkodėl visuomet atsikalbinėja ir juokiasi. Nekenčiu to šūdžiaus. Kaip ir to šūdžiaus draugų. Pastoviai su savo mašinom.

Bent žinotų, kas yra tikra mašina

  Vis dar manau, kad tobuliausia inžinerija galėjo pasigirti sovietai, tad kai planavau pirkti automobilį, pasirinkau labiausiai tai primenančią techniką. Opelius turime ir aš ir mano žmona, kuri, beje, yra tokia nuostabi, kad daro tokį juokingą dalyką – lyg imituodama mane, pastato automobilį įvairiausiose vietose, tik juokingai. Vėlai vakare grįžtantys kaimynai dažnai nesupranta jos subtilių prikolų ir pastato arti jos automobilio. Tada turiu eiti ir perstatyti jos automobilį, nes ji nemėgsta paralelinio parkavimo. Jei netyčia sutinku arčiau opelio pasistačiusį kaimyną, vėl šaltais nervais ir vidutinišku decibelų lygiu pranešu, kad jis pasistatė savo priemonę neteisingai. Tada jis kažką ten rodo man pravažiuodamas, kad atseit pilna vietos. Kadangi mano akys prišiktos alkoholio nuo vakar, nepastebiu. Bet ir vienodai.

Vis tiek jis jaunas, ir nieko nežino.

  

Šast - va ir Šest

„Ir kuo nuo to gydaisi ? Pyragais ?“ – Galbūt Jimmy Carr. Kadangi kažkas kitas dažnai rašo jo laidas, nežinau.

  Stori žmonės – nuostabūs gamtos klounai, puikiai pritaikyti pralinksminti kiekvieną, kuriam suteikta privilegija pamatyti tą sotulį griūnant. Ir tai natūralu – Kuo didesnės masės daiktas krenta, tuo daugiau palieka įspūdžio. Šauniausia, kad šie žmonės nugali visus sveikos nuovokos nurodymus ir toliau kemša savo žarnas kaip peraugę vėdarai. Ir tai šaunu !

 Susilaukiau daug klausimų apie kitus vaikystės draugus, tad negalėjau pamiršti šio.

  Storasis Simas nėra tokia šauni pravardė, bet vaikystėje žmonės retai kada sustoja ir pagalvoja prieš ką nors sugalvodami, pasakydami ir pritaikydami (kažką primena), ir mes nepagalvojome, kad jo vardas net nėra Simonas.  Jonas visuomet labai juokingai reaguodavo į šį savo vardą, nes vos tik jį pakviesdavome, jis atbėgdavo iki mūsų. Aišku kai sakau atbėgdavo, turiu omeny šnopuodamas ateidavo, ir kai sakau iki mūsų, jis pasiduodavo vidury kelio (kurio atstumas nebūdavo labai didelis) ir išsitraukęs iš kišenės išbėgusio plombyro popierėlį, kaip branduolinės elektrinės izotopų inspektorius Jonas ištikrindavo kiekvieną jo milimetrą, ieškodamas prieš tai praleisto gabaliuko šokolado. Mes visuomet tokiu vaizdu apsidžiaugę pradėdavome juoktis ir šaukti jį vardu, nes Storas mums nešė tiek džiaugsmo.

Jonas dabar labiau nei saldainius pradėjo mėgti insuliną. To visiškai nesuprantu, nes jei turėčiau pasirinkimą tarp adatos su insulinu ir cukraus, imčiau adatą su cukrum.

   „Bet Laurynai, tu pats ne geriausios fizinės formos!“ Dėkui! Stengiuosi savęs neperspausti ir išlaikyti raumenis tokius, su kokiais gimiau, (Įdomus faktas – su tiek, kiek raumeninių ląstelių gimei, tiek turėsi iki savo gyvenimo galo. Sėkmės su ta bulgarke) ir neplanuoju to keisti, nes vertinu natūralų grožį. Kažkada esu padaręs atsispaudimą, tačiau kitaip nebūčiau po tų aštuonių alaus atsikėlęs nuo grindų. Manau, kad tas atsispaudimas skaitosi kaip sportinė veikla.

„Sportinė“ „veikla“

   Leiskite priminti, kad žmonės, turintys skydliaukės sutrikimus negali to pakeisti, todėl jie nėra tie šaunūs kebabai riebalų lavaše. Siekiant diferencijuoti, turiu pasigaminęs sąrašą storų žmonių kurie yra juokingi:

1.       Vitalijus Cololo.

2.       Perkantys Cola Zero.

3.       Laukiantys prie sugedusio lifto, kol jį sutaisys. Laiptai už dviejų metrų.

4.       Bėgantys.

5.       Griūnantys.

6.       Kvėpuojantys, kol valgo. Trečią kepsnį. Pusryčiams.

7.       Stambių kaulų.

8.       Išmetę ledų porciją ant žemės.

  Kada nors išauš rytas, kai nustosiu tingėt ir pabaigsiu kiekvieną sąrašą, tačiau dabar jau įsidienojo.

  Žmonės įdomiausi, kai būna kitokie, nei socialinė mediana. Ir viskas šalia jos. Todėl skubu paprašyti visų skaitančių nevalgyti tiek daug, nes kitaip storuliai taps norma ir automatiškai praras savo juokingumą. Jei visi pradėsime spaustis prie šviežių bulkučių, nebeliks kam to pastebėti ir tiesiog nuoširdžiai juoktis, nes būsim susikoncentravę į karamelę. Kur tada bus smagumas ? Ar storas žmogus nukrenta miške, jei jo nieks negirdi ?

  Kiekvienas kada nors ką nors valgęs puikiai žino, kad viskas, kas skanu yra nesveika, o kas neskanu – labai tikėtina, kad papildo magnio rezervus ir nublizgina ausį. Ar kažką ten gero organizmui padaro. Tačiau ne visi žmonės supranta, kad maistas yra kuras, o ne tarpas tarp ryto ir nakties.

„Me adiuvāre potes? Komplektus Maximus. Su Kečupus“

Norėdamas pademonstruoti savo neišdildomą meilę storuliams, užrašiau laisvo stiliaus poemą. Patartina skaityti Broniaus balsu.

„Cola Zero“ Arba „Viduj aš gražus“. Niekad nesisekė su pavadinimais.

Skiriama Jonui, kuris mėgsta insuliną.

Pavasario vėjas nuo priespaudos laikų,

Užstrigęs tarp išvirtusio pilvo riekių,

Kiekvieną kartą tau pajudėjus,

Išeina tos sankaupos juokingu garsu.

Prarandi kvapą, matydamas makdonaldo akcijų lapą,

Naktimis sapnuoji spurgas ir matai savo kapą,

„Mėgo jis kotletus“ užrašyta prie antros datos,

Prabudai, nusiramint įsipylei ramunėlių arbatos.

„ČIA NĖRA CUKRAUS“ – sušukai pro trigubą smakrą,

Pasikasęs galvojai, kas galėtų su žodžiu „smakrą“ rimuotis,

Bet kadangi nerašai poemų, viskas ką darai tai tik valgai,

Kūrybinę tuštumą užpildė šakotis.

Ką vakar veikei atsimint neišeina,

Cholesterolis iš smegenų jau pagamino šaltieną.

„Mm... Šaltiena“ galvoji kasdieną,

Pabandysiu primint kas nutinka kartą ne vieną.

Iškritai tu vakar iš pirmo aukšto balkono,

Siekdamas lauke gulinčio makarono,

Paslydai ant Gruodžio slidaus vėl betono,

Juokingai atrodei, jei žiūrėtum iš šono.

Uždusai kol užsidėjai per mažą megztinį,

Netyčia suvalgei šokoladu aplietą besimėtantį vinį...?

Jei tik rastum neišsenkamą taukų tu šaltinį...

Gali tik paverkt į močiutės veltinį.

Raudai malšint nusipirkai daug ledų,

Šnopuodamas muistais, šauki “NERANDU”!

Kas čia ? Nukrito ledai ant grindų !

Bet, deja, nematai kur, dėl savo krūtų...

  Kaip visuomet, norėčiau atsiprašyt žmonių, su daugiau nei dviem pilkom ląstelėm galvoje, kuriem mano nuomonė, stilistika, elementarios lietuvių kalbos žinios sukels pyktį, ar nemalonių jausmų. Praneškite apie tai komentaruose. Niekuomet nesistengiu įžeisti žmonių, kurių nepažįstu, nes juk negaliu žinot ar jis durnas ar ne. Nu kartais matos, bet nesvarbu. Tai kaip ir sakiau, priimkite mano atsiprašymą tiesiai iš kairiojo skilvelio. Pasaulis – įvairiaspalvė drobė, negaliu aš juk visko žinot geriausiai. Taip kad paskutinį kartą – 

ATSIPRAŠAU 

Nu gal kaip nors, dėstytojau

  “Tragedija yra kai aš įsipjaunu pirštą. Komedija yra kai Tu įkrenti į atvirą kanalizacijos šulinį ir miršti.“ – Mel Brooks

  Juokingi dalykai nutinka juokingiems žmonėms. Kadangi juokingas nesu, pastarieji pačiam nutinka retai. Tačiau vaikystėje pažinojau žmogų, vardu Jokūbas, kuris buvo labai juokingas. Juokingas jis buvo dėl trijų priežasčių – jis visuomet visus prajuokindavo savo sąskaita ir turėjo atlėpusias ausis. Tad nenuostabu, kad Jokūbą galiausiai partrenkė automobilis.

 Su Jokūbu mes nebendraudavom dėl ausų, tad  kaip jam baigės nežinau. Spėju nieko gero.

  Žmogaus smegenys turi „nuspėjimą“, kitaip tariant, jei šnekame su žmogumi, mes galime žinoti, kaip baigsis jo žodis ar net sakinys, nes jau jį girdėjome. Sinapsėse susidaro greitesnio pralaidumo tinklai ir tai padeda smegenims elgtis efektyviai ir nepasimesti, galvoti ir tuo pačiu metu klausyti - ypač, kai šalia yra svarbesnių reikalų.

apskritai – dideli reikalai ir tikrai ne menki juokai.

 Pavyzdžiui vairuodamas negalvoji,  ar derėtų dabar įjungti aukštesnę ar žemesnę pavarą, nes jau tai ne kartą darei. Gaila, bet ne visiems sinapsės taip veikia su posūkiais. Arba vairavimu. Gal reiktų eiti pas neurochirurgą.

 Žodžiu, kai mes šnekame su kitu žmogumi ir suprantame, kad ką jis sako yra bajeris ir nė vienas pasirinktas greito pralaidumo kelias nebuvo teisingas, visa energija skirta kelio ieškojimui turi kažkur dingti. Kadangi visi žinom termodinamikos dėsnius, ir energija negali šiaip išnykti, ji keliauja į už motoriką atsakingą smegenų dalį ir sukelia konvulsijas.

  Todėl stengiuosi nebendrauti su žmonėmis, kurie nesukelia arba nepatiria konvulsijų. YPAČ kurie jų nepatiria.

  Aišku visa tai teorija, bet skamba ganėtinai įtikinančiai. Čia galime bendrauti ir jūs pateikite kokių kitokių, galiausiai visi smagiai pasijuoksime, išgersime kolos ir eisim miegot. Prieš tai pažiūrėję Pacific Rim. Kas yra žiauriai smagu. Mėšliniausias filmas gyvenime.

Išskyrus robotus, sprogimus ir sprogstančius robotus, ko, beje, trūksta kiekvienam kada nors sukurtam filmui.

  Galiausiai humoras yra visiškai reliatyvus. Tai, kas kitam juokinga, kitam atrodys taip pat šaunu, kaip Pacific Rim. Bet mūsų visuomenė įdomus dalykas, nes kartais žmogus mėgstantis šūdus lieka menininku. Tad kitą kartą dalindamasis pišiaus anekdotą gali vietoj „eina nx!“ arba „belekaip zjbs!“ parašyti „Axujienai! Nuoširdžiai jūsų - nesuprastas menininkas“. Lyriški paskutiniai žodžiai.

  Kada spėjo atsirast tas vidutinybės kultas ? Ar tikrai ta mintis, kuri kitokia, nauja ar neįprasta taip skaudžiai tranko smegenis, kad negalima jos priimti, neišplovus cinizmu, nes neduok tiktai tavo dieve užsikrėsi originalumu? Aišku reikia pasilikt ir filtrą nuo tam tikrų originalų, kurie vaikšto senom kelnėm dėl to, kad taip palaiko visas kultūras, nepamiršdami įvairių bakterijų ar grybelių.

  Ar mums tikrai reikia keiksmažodžių, kad kažkas būtų juokinga ? Nesakau, kad reikia nustoti keiktis, bet jofana tam yra laikas ir vieta. Keletas pavyzdžių, tarkime - situacijos, kada reikia keiksmažodžių:

1.       Suvalgei kažką labai aštraus.

2.       Tai buvo vinis.

3.       Autobuso vairuotojas tave pamatęs nuvažiavo.

4.       Sėdi pareigūnų automobilyje, nes metei į autobusą trinkelę.

5.       Kai giriesi draugui apie tai, ką po Kūčių stalo palikai klozete.

6.       Kai sumoki 20 lt už pusvalandį reklamų ir pistonų „filmą“.

7.       Kada supranti, kad reik nustoti pasitikėt tam tikrų žmonių kinematografijos skoniais.

Situacijos, kada nereikia keiksmažodžių :

1.       Kai esi Egidijus Dragūnas ir nori būti priimtas rimtai.

2.       Kai stovėdamas prie kasų parduotuvėje pasakoji draugams apie pakliūčintą bičą, besijuokdamas kaip ančiasnapis su Down‘o sindromu. Arba Egidijus Dragūnas.

3.       Kada įgarsini seną lenkišką filmą, kuris atrodo įdomesnis už galutinį produktą.

4.       Kada pasakoji istoriją be vidurio ir pabaigos. Pauliau.

Aišku sąrašai neišbaigti, bet tam yra gera priežastis. Aš tinginys.

  Keiksmažodžiai yra nuostabi kalbos dalis, bet kaip ir kiekvieną dalyką, kurį pradedame vartoti per daug ir per dažnai, mes juos nuvalkiojame ir jie nebeturi tiek prasmės kiek anksčiau. Todėl, kai galiausiai nutinka kas nors, kam prireikia trumpos greitos reakcijos kuri puikiai susumuotų visą įvykį, gali pasijusti neiškalbingas. Ypač, kai degradavę runkeliai vartoja juos vietoj visų sudedamųjų sakinio dalių. Palikit keiksmažodžius ramybėje, mums jų dar reikės.

  Tai gerai, galiausiai grįžtam prie temos. Lietuvos televizija turi labai didelį labai svarbių dalykų stygių. Vos įsijungus, akivaizdu, kad eteryje nė vienu metu nedominuoja ir net neplanuoja dominuoti šie dalykai:

1.       Konvulsijos

2.       Robotai

3.       Sprogimai

4.       Sprogstantys robotai

  Kol visų šitų dalykų Lietuvos televizijų rodomose programose nėra, nenoriu įsijungti nė vieno siūlomo kanalo. Numeris 1, aišku, pasitaiko, bet keisčiausiose vietose. Pvz.: Nuoširdus klausimas, žmonėms, kurie žinos – ar tiem žiūrovam moka, ir jei taip, tai kiek ? Nes vienai pagyvenusiai moteriškei publikoje, po anekdoto apie Petriuką, nemanau, kad buvo tikslingai atsidėkota už įdėtas pastangas. Ir kaip iš viso įmanoma visas vaivorykštės spalvas eilės tvarka pademonstruot ant savo veido ? Po anekdoto apie Petriuką ?

Priminimas sau – išmok skyrybą. Sunumeruoti sąrašai yra jėga.

Jei ruošiesi pasidalint ir tau patinka mėšlini, atryti, slavocentriniai (kai pavartoju išgalvotą žodį, kai kuriem pasirodau inteligentastiškas) atsibodę nuvalkioti, nukopijuoti, iš pakalio ištraukti, suvalgyti vėl, ištraukti antrą kartą, šiknos vandeniu smirdantys anekdotai, jūsų sinapsės jau žino kelią, bet visuomet galite būti Jokūbu.

 „Analizuoti humorą yra kaip skrosti varlę – mažai kam įdomu ir varlė miršta.“ – E.B. White

Tamsta proto neturi

„Rašyti apie muziką yra tas pats, kas šokti apie architektūrą – tai daryti labai kvaila“  - Elvis Costello

P.S. ™ tiesiog norėjau vėl šioj vietoj brūkštelt.

 Šiandien norėjau parašyti apie muziką ir kodėl mano klausomi kūriniai yra geresni už tavo. Muzika – labai didingas ir įtraukiantis menas, tad verta apie jį pašnekėti, o geriausia tai atlikti – rašymo mediume. Tikiuosi, kad šios esė gale suprasite, kad jūsų  klausoma muzika yra bloga, jei aš jos neklausau.

  Akivaizdu, kad pamačius mano sukritusias akis ir neprižiūrėtą kūną, galima prieiti prie išvados, kad labiausiai mėgstu roką. Ne savo buvusį klasioką Roką, kuris mėgo repą, po to roką - viena siela išgelbėta!

  Rokas (stilius) puikiai tinka mano vaikiškam mentalitetui ir yra įvairių valdžios nemėgstančių anarchistinių idėjų mano galvoje pradininkas. Muzika, priklausomai nuo žanro gali būti lengva, sunki, stipri, draugiška gamtai, lengvai tirpstanti, greitai besiskaidanti nu ir ten... Rokas nėra uždarytas tam tikro ritmo ar mentaliteto rėmuose, tad gali turėti diapazoną tarp Pink Floyd ir, tarkim, KISS.

  Iš kurių viena grupė akivaizdžiai kitai spardo užpakalį. Nenoriu daryt baisių apibendrinimų, bet KISS‘ai čiulpia.

Čia tik toks posakis.

  Būtent dėl savo lankstumo ir skirtingumo, ši muzika atveria duris į vis naujus ir kitokius kūrinius, kurie gali būti visai iš kito žanro ar laikotarpio. Tommy Iommi iš Black Sabbath kūrė savo muzikines partijas įkvėptas Paganini smuiko garsų, ir kartu su grupe sukūrė visiškai naują žanrą. Tuo metu vis dar neaišku, kiek DJ‘ų žino, kas yra Paganini. Arba smuikas. Kam stengtis, jei už tave padarys technologija! Progresas valdo!

   „Bet Laurynai, taigi yra žmonių, kurie roko koncertuose vartoja narkotikus ir mušasi ir žudo.“ Taip, nes realiam pasaulyje tie žmonės taip pat egzistuoja, tad nenuostabu, kad užklysta ir į koncertus. Plius masiniai susirinkimai ankstesnėje istorijoje baigdavosi didesniais protrūkiais. Paskaityk vadovėlį. Arba internete. Bus lengviau.  O narkotikus naudoja visi, tik niekad to nepripažins. Sunku keltis ? Imk piliulę. Sunku eit miegot ? Imk daugiau. Sunku gyvent ? Rašyk durnus esė internete.

  Vienas svarbiausias point‘as kurį čia noriu make‘int yra tai, kad muzikinis skonis – lavinamas. Ištisi moksliniai straipsniai paskirti tam, kad demonstruotų koreliaciją tarp muzikinio skonio ir... intelekto. Todėl kodėl gi neatsidarius naujo lango naršyklėje ir nepaieškojus kokio gero gabalo. Palauksiu.

Gerai, užkniso laukt 

  Nesakau, kad jei klausai tam tikrą muziką, tu esi kvailas, bet jei pajutai pyktį, tai ganėtina tikėtina, kad teiginys nebūtų toli nuo tiesos. Pyktis ir racionalumas retai eina koja kojon. Na nebent tavo pavardė Dassler‘is ar Lamborghini.

„Padarykit, blemba, geresnes, sakau!“

  Žmogus yra tiek protingas, kiek kvailiausi jo padaryti dalykai. Aišku kvailumas kartais gali būti ir reliatyvus – pavyzdžiui, jei man kas nors būtų sakęs, kad laikyti degantį žiebtuvėlį, kol jo plastmasė lydosi tavo rankose yra kvailas dalykas, gal dabar neturėčiau to rando ant kairiojo kelio. Gal nereikėjo vėliau, kai buvau paklaustas „kodėl?“  to viso nutikimo užglaistyti pasakymu „vardan mokslo“, nes vaikystėje apie plastmasės polimerus žinojau ne per daugiausiai.

  Muzika taip pat mokslas, ir jis tobulėja. Gaila, kad jau nebe muzikiniai, o industriniai jos aspektai. Kuo toliau tuo lengviau pragrūst kažką neturint talento ar nusimanymo muzikoje, nes būtent į tokią visuomenės dalį taikosi didelių baisių muzikos įrašų kompanijų šulai. Jiems nelabai rūpi, ar tu pajusi kažką giliau, klausydamas dar vieno ištriesto gabalo bumbsėjimo. Nelabai ir rūpi, kad yra žmonių, kurie visą savo gyvenimą praleidžia muzikai ir nori sukurti kažką išskirtinio, įdomaus ir aukščiau už racionalų suvokimą.  Įvaizdis svarbiau už patiektą produktą, nes juk visi mėgsta estetiką.

Visi mėgstą estetiką.

  Aišku pliusas, kad nebereikia stengtis ir kurti, nes už tave kūrinį gali atlikti ir kurti kiti žmonės. Ir kam mokytis ir išmanyti instrumentą, kai galimą paspausti du mygtukus ? Kam iš viso eit į sceną, jei galima palikt grot seną kompaktą iš automobilio, pasukiot garsą ir nueit prisigert?

 

  Galiausiai paskutinis turėtas pojūtis klube buvo susinervinimas. Galbūt tai buvo dėl to, kad buvau visai blaivas, bet jolki, pagavau nervą. „koncertui“ įpusėjus, į aikštelę, kuri yra šokių, įsirioglino keletas bičų su šortais, kepurėmis ir šlepetėmis. Galima pamanyt, kad kokios grupės nariai, tačiau jokio spalvų ar aprangos panašumo nebuvo, tad nusprendžiau, kad jie taip rengiasi kasdien. Pašokę geras 4 minutes nuostabųjį „pasiruošęs trenkt orui kiekvieną akimirką“ šokį, vienas bičas nusprendė, kad niekaip kitaip neįsisavins savo mėgstamos muzikos, kaip tik spardydamas kartonines dekoracijas scenos šonuose.

  Mano muzika geresnė, nes maniškės koncertuose neateina bičai su tapkėmis ir nespardo kartoninių iškarpų.

Nombre Trois

"Stengsiuos daugiau tokių opinionuotų š neberašyt, prižadu. Nes aš per tobulas kartot tokią klaidą. “ – Laurynas Razmantas

Post Scriptum  - jei kam pasirodys įdomios kai kurios idėjos, galėsim praplėst. O čia Post scriptum atsirado dėl to, kad aš asmenybė.

Kaip maždaug veikiu aš

  Tipiškas sekmadienio rytas. Žmonija, kuri sėdi toje dalyje, kuri apšviesta, neina miegoti, nes smegenys dar nespėjo pagaminti pakankamai adenosino, reikalingo pradėti miego ciklą. Ir iš viso – rytas gi. Kol vieni iš mūsų eina tobulinti save dvasiškai, aklai klausyti kiekvieno žodžio, kurio dėkui jo dievui nereikia šifruoti, filtruoti ar koncentruoti iki normalaus kognityvinio impulso, reikalingo pasakyti ką nors verto dėmesio kitam žmogui, aš miegu. Bet miegu ramiai, nes susikivirčijau su siaurapročiu internete. Pats kaltas, aišku, tačiau niekad nebūčiau užmigęs, jei nebūčiau atsakęs į jo komentarą. Tad va.

  Kodėl miegas ? Nes miegas yra nuostabus. Bandei kada nors ? Ar norėjai nebemiegoti ? Aišku - kai buvai jaunesnis ir cinizmas netėškė savo nuostabaus panaudoto tualetinio popieriaus tekstūros kumščio tiesiai tau į smegenis. Ir viskas buvo šaunu, nes nežinojai. Nežinojai, kad žmonės miršta. Kad tu mirsi. Kad viskas, ką kada nors sakei ar padarysi, bus vieninteliai dalykai, su kuriais galėsi pakeisti pasaulį. Aišku atsiprašau, nes viena iš esminių priežasčių, kodėl Tu dabar sėdi prie kompiuterio ir nepadedi kažkam susisteminti tą informaciją, kurią šiais laikais vadiname gyvenimu yra - bandai užimt smegenis nuo tų tamsių baisių minčių, kurios įsėlina tada, kai jautiesi silpniausias. Metu, kai išlenda pabaisos. Mes visgi gyvūnai. Bet nesvarbu. Visų mūsų pasauliai yra mūsų realybės. Kiek gali pakeisti pasaulį dabar ?

"va tiek va. Dabar einam išaiškinsim tą jūsų vyno problemą"

  Per visą užrašytą istoriją žmonės sugebėjo atlikti neįtikėtinų dalykų, panaudodami vieną savo  menko anglies gabaliuko beribėje neįsivaizduojamoje erdvėje ataugą, tam, kad pajudintu gyvūnus, kurie kovojo milijonus metų, pergyveno įvairias sąlygas, galiausiai rasdami optimaliausią gyvenimui terpę ir tobulindami savo pasaulio supratimą daugelį metų, tie žmonės buvo verti vienos rankos judesio ir nedidelio švino gabaliuko į jų puoselėtą nuostabų bakterijų ir audinių konstruktą. Tad ponas, ar mirtum dėl rankos judesio ?

  Akivaizdžiausias čia nukritęs bajeris yra “aišku, durniau, tiek užtenka paspaust gaidukui”. Bet tai nebūtų taiklus šūvis į taikinį, kurį jum kabinu. Kaip makaronus. Kažkodėl visą laiką prisigaunu ant tokių žodžių. Taigi ar galima ką nors taip paveikti sėdint prie kompiuterio, ar būti paveiktam?

"Ahem. Vanduo floruotas, nes taip lengviau valdyt žmones. PYYYYYYST"

  Aišku dabar kaip tik tas momentas, kai galima sakyti “Kodėl turėčiau?” “Kodėl turėčiau aklai kažkuo sekti ?” “Aš išsivystęs žinduolis su dviem nykščiais kuriuos pridėsiu prie likusių pirštų, šastelsiu per pigų medį, ant kurio laikau savo vertingiausią daiktą namuose ir taip simbolizuosiu savo vienybę ir pyktį prieš viską, ką tu man čia drėbi, pone.”

  Kartais idėja gali būti stipresnė už patį žmogų ir net jį nugalėti populiarumo konkurse, kai vienoje pusėjė yra jis pats, o kitoje - jo marškinėliai. Ir nesakau, kad tai yra blogai, tai tiesiog nuostabi evoliucija – yra žmonės, kurie paveikia tavo momentinį realybės suvokimą ir gilią(?) vertybių sistemą ir pakeičia ją tam, kad Tu jam sumokėtum keliais įsivaizduojamo vertės mato vienetais mažiau. Jei realybės suvokimas yra realybė, kiek tai pakeičia žmogų ? Ar pakeistas Tu vis dar esi tu ? Kas atsitiko buvusiam tau ? Ar jo nebėra ?

  Vargšas kūnas, plaukiojantis tobulai sustyguotam “viskas konkurencija” ir “evoliucija” pasaulyje, kaip mikrobas patekęs į vienaląstės amebos vidų, paruoštas būti perdorotas į kurą ir naudojamas amebai pratęsti savo egzistenciją iki sulauks palikuonių. Arba bus patenkintas tuo automobiliu kur kažkur kažkada matė. Per filmą. Nes ten jie atrodo geriausiai. Galiausiai tai ir bus tas tobulas simbolis, demonstruojantis tavo vertę ir pasisekimą kitiems, mažiau sėkmingiems vienaląsčiams per savo ploną žiniasklaidos membraną.

  Dabar, jeigu ne anksčiau, gali pasirodyti, kad tai tiesiog nihilistiniai nevykėlio, rašančio kažkokias tai berišlybes iš savo durno pasaulėlio paistalai publikai, taip siekiant kreipti dėmėsį ir patvirtinti jo mėšliną egzistenciją. Gal jūs ir teisūs. Ta galimybė visai įmanoma. Ir realiai paaiškintų kai kuriuos gyvenimo sprendimus ir požiūrį. Beeet užteks apie psichologines problemas! Kaip ten su ta evoliucija ?

  Ar mintis, kad esi paprasčiausias gyvūnas, veikiantis vienaip ar kitaip todėl, kad tavo kūnas be tavo žinios sureagavo į kitą cheminį elementą sukelia bereikšmybės jausmą ? Kad veiksmai, kuriuos tu atlieki, yra natūrali reakcija į plika akimi nematomą pasaulį? Kad žmogus, sėdintis šalia tavęs, dėl tam tikrų priežasčių mato kitokią spalvą, valgo kitokį maistą, domisi kita kultūra, mylisi su žmogumi kuris ne tos lyties atstovas, kaip tu norėtum, kad būtų, ir tiesiog būna tuo, kuo jis gimė būti ? Mintis, kad žmogus, dalis tavo pasaulio, yra ne toks kokio tu ten nori, kad būtų ? Gal laikas tiesti ranką ir prareginti akluosius, penkioliktu savo

komentaru apie politiką šiandien, kurioje nusimanai ne daugiau, nei “sakė babytė ant kampo” arba kiek prasitarė žiniasklaida ? Ar žiniasklaida verslas ?

 

  Man atrodo reikia stabdyti  čia, kol kam nors nekilo noras įsprausti šiaudelį tarp tų mielų šeimos augintinio graužiko letenėlių, apkrikštyti  jį seru Graužalotu ir laukti už dėžės, kol jis atneš sėkmę tavo totalitarinei kartoninei karalystei. Trumpai šnekant - palik psichozę kitiems.

  Bet tai jau būtų visiškai sumautas reikalas. Todėl taip nedarykit. Tie marškiniai yra nepatogesni, nei atrodo. Na bent teko girdėti. Iš babytės ant kampo!

  Visą šitą gramatinių, sintaksinių, logikos ir net semantinių klaidų pilną, smirdintį nostalgija ir apatiją gabalą perskaitė nedaugelis, bet aš atsiprašau ir dėkoju  Jums dėl Jūsų dėmesio, nes tik jūs esat tie, kuriems norėjau priminti tai, ką pamirštu pats. Realybė nėra mistika. Ji nesveikai įdomesnė. Todėl netrukdykime vieni kitiems stebėti ir dalyvauti šūstriausiame dalyke, kokį kada nors kas nors pamatysime, ir stenkimės neužstoti vaizdo kitiems. Nes kartais viskas gali įvykti staiga, ir likti amžinai pamirštas praeityje. Kaip, kad pavyzdžiui…

  Visatoje egzistuoja keistas disbalansas. Materija laimėjo pries antimateriją, todėl pastebėsite, elektronai yra minusinio krūvio.  Ganėtinai nedidelis kiekis - 1 milijardoji (galit užsirašyt trupmeną, ir net nežinau ar čia žodis) antimaterijos gramo buvo panaudota CERN laboratorijoje. Tai, dėl retumo ir ganėtinai sunkaus gavimo proceso, kainavo kelis šimtus milijonų Šveicarų frankų. Tam, kad žmonės akimirkai pamatytų tai, kaip atrodė momentai po didžiojo sprogimo.  Prieš kelioliką milijardų metų. Viskas dėl to, kad kažkada materija nugalėjo antimateriją ir mes čia atsiradome, kad galėtume skaityti, rašyti, groti, dainuoti, vaidinti, mylėti, būti mylimi, kvėpuoti, miegoti, vartoti…

 Taigi palyginimui - visai neseniai, žmogus galėjo nusipirkti kitą žmogų ir su juo elgtis kaip daiktu. Dabar galime žiūrėti į tai, kaip atrodė realybė jai įsivažiavus. Progresas – nors ir rizikingas ir nenuspėjamas yra šaunus.

  Kam neigti šauniausią dalyką realybėje – realybę? Mokslas netemdo jos, tik ją demonstruoja. Gal tas komentaras nevertas darbo, kurį į jį įdėsi, galiausiai, tai tik ką nors įžeis, pakeis jo realybės suvokimą ir sutemdys sveiką nuovoką tamsiu neigiamų emocijų uždangalu vien tam, kad tas žmogus reaguoja į kažką kitaip, nei tu.

  Aišku yra žmonės, kurie to nusipelno… (nerodysim pirštais), bet ar tikrai manai turintis galią rankos judesiu padaryti skirtumą ? Supistas Hitleri. http://www.youtube.com/watch?v=dQw4w9WgXcQ